Kaip pažinti augalus?

Aš leidžiu sau

nežinoti
nemokėti
negebėti

kad taip pasidovanočiau vertingiausią dovaną – galimybę paaugti.
Išmokstant.
Suvokiant.
Atrandant.
Patiriant.

Šis tekstas jau senokai kybojo kažkur mintyse, sklandė aplink lyg tirštas debesis, kaupėsi, kad išsilietų nuvinguriuodamas tolyn srauniomis kūryba pritvinkusiomis upėmis.

Smilkalų kūrybos dirbtuvėse esu ne kart sulaukusi klausimų – ‘Kaip prisijaukinti augalus? Kaip juos pažinti? Nuo kiek augalų ar kvapų pradėti?’

Esu ir pati ne kart to savęs klausus anksčiau, kol aplankė atsakymai, taip laisvinę net iš užslėpto, lūkesčio būti visažine.
Sako, vienas labiausiai žmogų sendinančių įsitikinimų – ‘aš viską žinau. Ir, be abejonės, geriausiai’.
Tai užtveria sielai kelią į supantį pasaulį žvelgti vaikiško smalsumo kupinomis akimis ir tyrinėti, išgyventi akimirkas.
Čia nėra erdvės sudygti naujų minčių, idėjų, suvokimų sėkloms.
Taip gyvenimo srautas ima stingti rutinoje, kurioje viskas aišku ir lengvai nuspėjama.
Tai lyg vidinis kalėjimas, kuriame nebelieka vietos nuostabai.
O raktas nuo jo slypi tai savame prote.
To, kuris tariasi viską žinąs.

Man jau patinka žinoti ir kartu nežinoti. Nieko.
Kelti klausimus.
Ieškoti.
Tyrinėti.
Klysti.
Stebėtis.
Keisti.
Ir keistis.
Patirti tos akimirkos ‘ach, štai kaip!’ žavesį.

Dar būna klausia – ‘Ar tu viską apie augalus žinai? Pažįsti? Kiek pažįsti?’
Esu net girdėjus – ‘Ar nesi per jauna apie tai kažką kalbėti?’

Žmogaus protas puikus įrankis, galintis nuostabiai pasitarnauti kuriant save kasdienybėje. Kai jis veikia mums.
Dar jis labai mėgsta skaičiuoti. Vertinti ir įvertinti. Dėlioti ir skirstyti. Įklimpti į struktūravimus, etikečių klijavimą, lygiavimąsi ir lyginimą.
Čia jo žaidimų aikštelė. Maža ir labai ribota.
O čia jau jis veikia mus.
Mums patiems rinktis kaip norim patirti.
Tik tiesa ta, kad gyvenimas esti gyvas gyvenant jį širdimi.
Visokį.
Ir visaip.
Nėra vienos formulės visiems.
Yra tik kiekvieno autentiškas kelias su savais įspaustais pėdsakais jame.

Ne, nežinau visko ir kažin ar turiu tokį tikslą viską (pa)žinoti per intelektą.
Džiaugiuosi kasdien atrasdama begales progų stebėtis ir žavėtis.
Man regis, tikrasis, giluminis pasaulio pažinimas įvyksta per patyrimą.
Per tai, kas palytėja tavąjį vidų.
Per tavo paties prisilietimą prie pasaulio, kuris taip apdovanoja unikalia asmenine patirtimi.
Ten yra tikra ir gyva.
Nes tu pajautei.
Ten stipriau iš džiaugsmo plaka širdis.
Tad tuo ir dalinuosi – ta kūryba, tais suvokimais, impulsais, kurie prateka per mane.
Įžodinu tai. Tyla ir garsiais virpesiais. Visaip, kaip skamba sieloj.
Suteikiu kvapą. Tos akimirkos jausmo.
Išlieju savas sielos spalvas. Matomas ir tik gilumose nujaučiamas.
Kuriu savus skonius. Apčiuopiamus ir nenusakomus.
Ir formas. Nuolatos kintančias.

Grįžtu prie to klausimo ar viską apie augalus žinau.
Sustoju.
Įkvepiu.
Ir klausiu savęs atgal – ‘O ar iš vis tai įmanoma realybė šioje Visatos begalybėje aprėpti vienu trumpu žmogaus gyvenimu viską?’
Iškvepiu.
Kad ir kaip ten bebūtų, jaučiu – tai ne mano sielos siekis.
Nors esu sulaukus ir pakankamai kandžių, menkinančių pastabų apie savo nežinojimą, nepažinimą, kai leidau sau tai garsiai įvardinti, bet sugebėjau atskirti, kad tai apie tą, kuris gelia. Yra žmonių, kurie neleidžia nei sau, nei kitam būti žmogumi, tuo netobulai tobulu ir nuoširdžiam savam nežinojime bei mokymosi procese, nes vis vaikosi Dievo rolės. O tuo metu dieviškumas tyliai snaudžia kažkur giliai viduje.

Pastebiu, kad net ir visuomenėje vis labiau veši ši rolė, kur daug besidedančių tą visa ką išmanančių kaukę, tik klausimas – iš kokio vidinio trūkumo kyla šis poreikis?
Dar pastebiu, kad labai populiaru dabar sakyti – ‘būk savimi’. Ir tuo pačiu tas pats sociumas ūžia – ,ne, tik ne tokiu būdu’.
Ir tada sustoju bei susimąstau – o kas nutiktų, į kurią pusę pradėtų suktis pasaulis, jei kiekvienas pagaliau užsiimtume savuoju gyvenimu užuot mėginę jį gyventi per kitus?

Čia slypi ir dar viena gyvenimo pamoka – žmonių nereikia taisyti, gerinti, juos pakanka tiesiog mylėti. Juk pasodintos gėlės tai nemokome kaip jai geriau augti, žydėti, o tiesiog rūpinamės, skiriame laiko, dėmesio, meilės. Visa kita ji atlieka pati taip, kaip geba geriausiai. Yra dar ir toji augalų karalystė – savo natūralioje aplinkoje, laukinėje gamtoje, kur mes tik svečiai. Čia lankomės, grožimės ir gėrimės, nurimstame, nes joje viskas jau gyvuoja savoje tobuloje tvarkoje ir harmonijoje.
Ir vėl stabteliu paklausti savęs – kaip viskas keistųsi, jei ir tarpasmeniniuose santykiuose vis labiau gebėtume išlikti tik stebėtojais ir tyliais būties liudytojais?

Mano suvokimu, pats gyvenimas veikia visai kitais dėsniais nei kad kadaise mokykla mokė ar aplinka lyg aidas atkartojo tai, ką girdėjo per daugybę kartų. Stebiu ir jaučiu – čia laimi ne ‘-iausi’, ne tie, kurie iškala vadovėlius, knygas, atkartoja tai, kas jau kažkieno sukurta, o tie, kurie geba prisitaikyti, kurti savaip, tyrinėti, pažinti, keistis ir mokytis iš pačios egzistencijos, augti kartu su gyvenimu. Nes taip jie laimi patį gyvenimą – tą pilną gyvasties, o ne kažkurią vieną jo dalį.

Esu pastebėjus ir tai, kad kai dediesi kaukę to, kuris viską ‘žino’, kur prisipažinti nežinojime tarsi prilygsta silpnumui, nes taip groja vidinių įsitikinimų orkestras, apvagi save nuo patirčių ir galimybių iš tiesų sužinoti ir patirti. Nes tau gi viskas ir taip ‘aišku’. Durys užsidaro ir gyvenimas toliau nuvažiuoja, palikęs tave lūkūriuoti toje pačioje stotelėje.

Esu savęs klaususi ar būčiau kažkuo nuostabesnė, jei naktį prikelta imčiau berti augalų lotyniškus pavadinimus, klases, šeimas ir gentis?
Ne.
Ar kažkaip padidinčiau savo vertę, jei galėčiau pasakoti receptus, vaistingąsias ir veikliąsias medžiagas nuo ryto iki vakaro? Ir dar iš miegų prikelta.
Irgi ne.
Man tai niekad nebuvo įdomu.
Manąją sielą švelniai kutena tiesiog pats buvimas ir jausmas tarp augalų jų karalystėje. Stebėjimas tos harmoningos augalų, visa ko tarpusavio sąveikos, kas kart bylojančios apie gamtoje estinčią darną.
Toje erdvėje manyje veriasi giluminis, tylus, lėtas mokymasis ir išmintis.
Toks, kokia yra pati Gamta – gyva ir tekanti savuose cikluose, skubanti lėtai, ramiai ir užtikrintai.
Kylanti iš gelmių ir apkabinanti dangų.
Jungianti tamsą su šviesa.
Begalinė.
Beribė.

Tad į tą dilemą ‘nuo kiek augalų pradėti?’ atsakymas iš manosios širdies būtų – nuo pirmo.
Vieno.
Išjausti, tyrinėti, paragauti.
Uosti, lytėti ir skaityti – raštus, faktūras, spalvas. Lai kalba, pasakoja.
Taip atsivers pažinimas, kuris negrįžtamai palies per jusles ir pavirs žinojimu. Tavo paties, unikaliu. Ir dar, svarbu – prieiti, ieškoti, klausti, kalbėtis širdimi. Nes kas išeina iš jos, galiausiai širdį ir pasiekia.

Yra žmonių, kurie pašventę visą savo gyvenimą augalams, jų karalystei, jie tarsi vaikščiojančios enciklopedijos, google ir visi žinynai kartu sudėjus. Yra ir tokių, kurie neskiria kiaulpienės nuo čiobrelio. Ir jiems taip gerai. Ar vieni vertingesni už kitus? Mano suvokimu – ne. Nes kiekvienam savas kelias. Savos patirtys. Ir savi reikalai. Tikiu, kad Žemė vis dar sukasi būtent dėl šios įvairovės. Esu ta, kuri ramia širdimi pasinaudos google, jei prireiks kokio pavadinimo, nekimšiu jų per jėgą į galvą. Ir tuo pačiu mokysiuos iš gyvo prisilietimo esaties akimirkoje. Tad linkiu rasti savąjį būdą tyrinėti – to, kuris iš tiesų džiugina ir nuramina sielą, pripildo ją lengvumu, atjauta, paprastumu, gerumu, santaika su savimi ir pasauliu. Kad aplankę suvokimai, nauji patyrimai imtų tarnauti kaip galimybė mylėti labiau.

Kaip jaukinuosi augalus, jų skleidžiamą išmintį?
Stebiu. Neskubu. Einu ten, kur kviečia siela.
Kai nutinka momentai, jog negaliu suvokti ir rasti prasmę žmogiško gyvenimo dalykuose, reiškiniuose, poelgiuose, visad atsisuku į gamtą. Jos tylą. Ramybę. Ir tyrinėju. Paleidžiu protą ir atsakymai atkeliauja patys savaime. Ar teko matyti kada, jog koks medis miške su kuo nors lygintųsi? Man ne. Ar kažkur gamta skuba? Irgi ne, ji srūva savomis spiralėmis.
Nežinau kurioje vietoje žmonija pametė jausmą, kad ji pati ir yra gamta, kada ji save atskyrė nuo jos, ėmė savintis bei stipriai kištis į natūralius jos ciklus, taip pamiršdama, apleisdama ir savuosius, bet akivaizdu tai, jog dėlto dabar stipriai kenčia.

Pažinti augalą – jį pajausti. Patirti savo unikalią istoriją per jį. Tam greičiausiai neužteks skaityti knygas, sulipinti tris smilkalus ar surišti kelis smilkymo ryšulėlius. Tai bus tik ilgos kelionės pradžia, kurioje įvyks susitikimas su savuoju keliu. Su savimi jame.
O jei kada kils noras jaustis protingiausiu kambaryje, tai gal pats laikas palikti tą erdvę ir patirti kažką naujo?
Manoji patirtis liudija, kad augalų mokymas lėtas, jame nepaskubinsi procesų, bet kartu tai užkabina iki pačių gilumų, iškelia ir parodo apie ką tu esi iš tiesų DABAR.

Tad noriu įkvėpti patiems nustebinti save pažinimo kelyje. Juk taip dažnai žmogus ieško išorėje to, kas jį stebintų, kai iš tiesų stebuklas slypi nepaliestas jo paties viduje.

STEBėkime ir liudykime
STEBinančius ir apdovanojančius
STEBuklus.

Lai būna drąsu nežinoti.
Taip užgimsta meistrystė.
Tame slypi didi gyvenimo dovana.

#įsikvėptidienai #augalai #pažintiaugalus #kaippažintiaugalus #gyvenimostebuklas #ritualai #natūralūssmilkalai #rankųdarbosmilkalai #lipintismilkalai #lipdytismilkalai #kasdieniairitualai #smilkalai #smilkymas #būtiesmagija #natūralūssmilkalai #rankųdarbosmilkalai #gyvenimošventumas #natūralūssmilkalai #gyvenimassavojšviesoj #kasdienybėsmagija