Magiškos augalų savybės

Magiškos augalų savybės nuo seno buvo gerai pažįstamos mūsų protėviams. Žyniai, šamanai, burtininkai, gyduoliai ir žolininkai ypatingai glaudžiai kasdien bendravo su stebuklingu augmenijos pasauliu. Jų stiprus ryšys su augalais ir magiškų žolelių savybių išmanymas buvo apipintas įvairiausiais mitais ir paslaptimis. O ir paprastas žmogus turėjo savitą bei labai artimą ryšį su gamta, nes gyveno pagal jos ciklus.

Sukauptos žinios apie magiškas augalų savybes, kaip didžiausias turtas, buvo perduodamos iš kartos į kartą. Seniau žmogus suvokė, kad kiekvienas augalas turi ne tik savo fizines, bet ir energetines savybes, kurias išmanant ir pasitelkiant augalo galią, galima sau padėti. Dažniausiai žolelės buvo naudojamos gydymo tikslams. Nors, visgi, magiškos augalų savybės dažnai buvo neatsiejamos nuo įvairiausių burtų bei ritualų, skirtų ne tik sveikatos pagerinimui, bet ir siekiant pritraukti sėkmę, gausą, gerovę namams ar pačiam žmogui. Tikėta, kad kiekviename augale gyvena tam tikra dvasia, kuri padeda gydyti ne tik kūno, bet ir sielos ligas.

Visi augalai yra unikalūs savo išvaizda, kvapu, vaistinėmis savybėmis bei chemine sudėtimi. Nėra dviejų vienodų ir tokių pačių. Visai kaip žmonės! O ir skaitant bei tyrinėjant įvairius šaltinius apie augalų istoriją, neretai galima pajusti, kad apie žolynus kalbama kitaip, tarsi apie gyvas būtybes. Ir iš tiesų, augalai nuolat bendrauja su žmogumi. Mano pajautimu, magiškos augalų savybės ir yra tai, kad jie savyje kaupia, o vėliau perduoda į aplinką informaciją. Dalis jos gali būti atiduodama per vaistingąją medžiagą, ką pripažįsta ir šiuolaikinis mokslas. Bet egzistuoja ir labai subtilūs dalykai, kuriuos protu sunku ne tik suvokti, bet ir bandyti paaiškinti. Tad belieka tik pasikliauti širdimi, intuicija, vidiniu vedimu ir leistis gilyn į magišką augalų pasaulį.

Šiais laikais, kai vis garsiau kalbama apie minčių galią bei sąmoningą svajojimą, o kasdien kartojamos afirmacijos tampa naujosios eros burtažodžiais ir vis daugiau žmonių suvokia esą savo gyvenimo burtininkais, stebukladariais ir kūrėjais bei įsigalina gyventi autentišką savo gyvenimą – augalų pasaulio magija išgyvena savąjį renesansą. Tad kviečiu plačiau susipažinti su magiškomis augalų savybėmis.

Barkūnas (lot. Melilotus officinalis/Melilotus albus)

♂︎

Planeta: Merkurijus

Stichija: Oras

Magiškos galios: apsivalymas, ištikimybė, meilė, pinigai, apsauga, sėkmė

Magiškas poveikis ir istorija: egzistuoja daugybė skirtingų dobilų rūšių, kurios visos gali būti naudojamos magiškuose ritualuose.

Ir nors tas augalas, kurį mes puikiai pažįstame kaip dobilą, priklauso kitai genčiai nei barkūnas, bet bendrinėje kalboje jie abu dažnai vadinami dobilais. Barkūnas dar kitaip vadinamas jondobiliu. Taip pat jis dažnai vadinamas saldžiuoju ar medingu dobilu.
Jis būna baltažiedis ir geltonžiedis, kuriuos atradau kaip nuostabius augalus smilkymo ritualui.

Smilkomi jie kvepia saldžiai, vanile, dažnam dar ir grikius primena, nukelia į vaikystę, jos prisiminimus. Kvapas erdvėje laikosi ilgai, pasmilkyti šį augalą užtenka visai trumpai. Šiai dobilo rūšiai specifinį, su niekuo nesumaišomą, kvapą suteikia cheminė medžiaga kumarinas, kuris kartais vadinamas natūraliais, gamtos sukurtais šleifiniais kvepalais.

Barkūnas, kaip nurodo jo pavadinimas, jei remtumės graikų kalba – ‘meli’ – medus, o ‘lotus’ – lotoso žiedas, yra medingas augalas, gausiai lankomas ir labai mėgstamas bičių. Jis auga palei upių ir upelių krantus, laukuose bei dykvietėse, patvoriuose, ant ežių, pakelėse, o žydi liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Išsiskiria savitu, vanilę primenančiu saldžiu kvapu, kuris džiovinant labai sustiprėja. Tad šio augalo aromatas tinka apsaugoti drabužius nuo kandžių.

Barkūnas plačiai paplitęs visame pasaulyje kaip maistingas pašaras gyvūnams. Tik svarbu mokėti tinkamai paruošti jį, neleisti fermentuotis ar supelyti, nes tada šienas gali tapti toksišku, kadangi kumarinas virsta antikoaguliantu dikumaroliu, galinčiu sukelti vidinį kraujavimą ir mirtį.

Barkūnas renkamas vasarą ir džiovinamas vėsioje, sausoje vietoje, vis pavartant, kad nesusidarytų pelėsis. Gerai išdžiovinti yra būtina sąlyga, nes įvykus bet kokiam rūgimo procesui arba esant drėgmei, grybui augalas tampa nuodingas. Tinkamai išdžiovinus, barkūno žolė – žydinčios viršūnės, laikomos stikliniame inde, o rišti smilkalai – dėžėje.

Kumarinas iš tiesų šiam augalui suteikia dangišką gėlių kvapą, tad neveltui ir bitės begalo mėgsta šiuos saldžiuosius dobilus. Žmogus nuo seno šį augalą naudoja pagardinant uostomąjį tabaką, juo skaninamos sriubos, kompotai, daržovių salotos, padažai, duona ir sūriai. Barkūnas, kaip kvapioji medžiaga dedama į šveicarišką žaliąjį sūrį Schabziger. Geltonžiedžio barkūno nuoviru patariama nuplikyti statines, kuriose bus ragiami agurkai ir pomidorai. Jo lapais galima aromatizuoti alų bei įvairius užpilus.

O patyrinėjus šį augalą kaip dobilą, nes ir lietuvių kalboje jis turi vieną iš pavadinimų – jondibilis, jo magiškas galias, galima aptikti įdomių dalykų. Beje, anglakalbiuose šaltiniuose barkūnas kitaip net nevadinamas, kaip ‘clover’ – dobilas.

Dobilas ilgą laiką buvo laikomas laimę nešančiu augalu, spėjama, kad dėl sąsajų su religija – trilapiai lapai tarsi atspindi Trejybės simbolį. Todėl šis augalas dažnai buvo segimas apsaugai ir blogiui bei burtams nukreipti šalin. Keturlapiai dobilai dažnai sieti su likimu, nes primena kryžiaus formą. Įdomu tai, kad kai kuriose kultūrose keturlapiai dobilai buvo segimi siekiant padėti žmogui išvengti karinės tarnybos. Jis taip pat buvo naudojamas fizinėms galioms sustiprinti ir užmegzti ryšį su dvasiomis.

Dvilapiai ir penkialapiai dobilai yra daug rečiau paplitę nei keturlapiai, tačiau vis tiek sakoma, jog pasižymi stipriomis magiškomis galiomis. Įvairiuose šaltiniuose užrašyta, jog tikėta ir tuo, kad dobilai tiesiogine ir perkeltine prasme atbaido gyvates nuo turto, namų ir pačio žmogaus. O taip pat sukuria bendrą apsaugos lauką, nesvarbu, ar jis nešiojamas, segimas, ar namai juo dabinami ir padeda įveikti širdies skausmą. Dobilas laikytas vienu iš fėjų augalų, o jo žiedais puoštas namų altorius, kad pritrauktų laumes, fėjas ir kitas meilės dvasias.

Aprašoma, kad baltasis ir raudonasis dobilas pasižymi šiek tiek skirtingomis magiškomis savybėmis, neskaitant anksčiau paminėtų sutampančių – sėkmės, meilės ir apsaugos. Baltieji dobilai padeda panaikinti prakeiksmus, o raudonieji dobilai pašalina nužiūrėjimus, yra naudojami meilės gėrimuose ir neša klestėjimą.

Panaudojimas liaudies medicinoje: raudonasis dobilas dažniausiai naudojamas odos problemoms, ypač egzemai ir psoriazei. Taip pat jį galima naudoti kaip atsikosėjimą lengvinančią priemonę. Tačiau reiktų nepamiršti, kad raudonuosiuose dobiluose yra į hormonus panašios cheminės medžiagos, vadinamos izoflavonu, kuri, vartojant dideliais kiekiais, gali sukelti reprodukcijos nepakankamumą. Be to, raudonasis dobilas skystina kraują ir jo reikėtų vengti laukiantis ar maitinant krūtimi.

Saldieji dobilai – baltažiedis ir geltonžiedis barkunas laikomi raminančiais, tonizuojančiais, atsikosėjimą skatinančiais ir puikiu diuretiniu poveikiu pasižyminčiais augalais. Geltonžiedis tinka raminamiesiems kompresams gaminti. Jame esantis kumarinas slopina centrinę nervų sistemą ir veikia svaiginančiai. Tinka malšinti galvos skausmus. Nuoviras – pūlingiems odos dariniams, sumušimams ir ausų uždegimui lengvinti.

Bitkrėslė (lot. Tanacetum Vulgare)

♀

Planeta: Venera

Stichija: Vanduo

Magiškos galios: sveikata, ilgaamžiškumas

Magiškas poveikis ir istorija: bitkrėslės pavadinimas nuo seno siejamas su nemirtingumu. Remiantis senovės graikų mitais, Dzeusas pavertė jaunuolį Ganimedą, kurį jis įsimylėjo, nemirtingu, leisdamas jam gerti iš bitkrėslės pagamintas sultis. Šis augalas tuo pačiu laikomas itin toksišku, todėl naudotas kaip nuodai žmonėms bei gyvūnams nunuodyti. Tikėta, kad Ganimedas dėka savo mirties ir tapo nemirtingu.

Bitkrėslės šakelė gali būti nešiojama kaip ilgaamžiškumo amuletas. Taip pat ją tinka naudoti apsivalymo burtuose, siekiant atsikratyti nepageidaujamų žmonių, įvykių ar dvasių. Nors bitkrėslė yra toksiška, ji taip pat yra stiprus konservantas dėka joje esančių medžiagų, kurios užtikrina lėtą irimo procesą. Todėl dažnai ji buvo naudojama balzamavimui arba per laidotuvių apeigas, dedama į karstą, įpinama į laidotuvių vainiką ar vyniojama į drobulę. Tikėta, kad šio augalo kvapas padeda mirusiųjų sieloms keliaujant į pomirtinį pasaulį. Bitkrėslę tinka aukoti protėviams, dėti ant namų altoriaus, kad būtų pagerbti iškeliavę artimieji arba siekiant susisiekti su jų dvasiomis.

Bitkrėslė laikoma pavasario augalu ir simbolizuoja atgimimą, atsinaujinimą bei turtus. Tinka naudoti savo namų erdvėje, laikyti ant altoriaus ar jos smilkymo ritualo metu pagerbti Venerą.

Panaudojimas liaudies medicinoje: bitkrėslė dažniausiai naudojama gydantis nuo žarnyno parazitų. Jos trauktinė gali paskatinti virškinimą, tinka apetitui sužadinti, padeda palengvinti virškinimo sutrikimus. Išoriškai bitkrėslės kremu galima gydyti niežus. Tačiau vartojant didelėmis dozėmis, bitkrėslė yra toksiška ir turėtų būti naudojama saikingai bei atsakingai dėl joje esančio tujono, kuris yra psichodelinė medžiaga. Ji taip pat gali paskatinti menstruacijas, tad šio augalo neturėtų vartoti nėščiosios arba norinčios pastoti moterys. Bitkrėslės kvapas atbaido muses, uodus, kandis, blakes ir kitus nepageidaujamus vabzdžius. Kai kuriose šalyse šis augalas plačiai naudojamas kulinarijoje maistui aromatizuoti. O dar seniau ja buvo įtrinami ar apdėliojami maisto produktai, siekiant juos apsaugoti nuo puvimo, sugedimo ar nepageidaujamų vabzdžių.

Čiobrelis (lot. Thymus)

♀

Planeta: Venera

Stichija: Vanduo

Magiškos galios: drąsa, gydymas, sveikata, meilė, intuicija, apsivalymas

Čiobrelio, kaip vaistingo augalo, turinčio gydomųjų galių, istorija siekia tūkstančius metų iki pat romėnų laikų. Romėnai tikėjo, kad prieš valgį arba valgio metu valgant čiobrelius galima apsisaugoti nuo nuodų. Dėl šios priežasties jis tapo taip mėgstamu imperatorių augalu. Buvo netgi tikima, kad išsimaudžius šiltame čiobrelio nuovire, įmanoma panaikinti nuodų poveikį. Šiandieninėse praktikose siūloma magiška valomoji vonios procedūra, kurioje rasime mairūno ir čiobrelio, nes taip tikima, jog tokiu būdu iš žmogaus pašalinamas visas praeities sielvartas ir negerovės.

Žinodami gydomąsias ir valomąsias čiobrelio savybes, graikai smilkydavo jį savo šventyklose, kad apvalytų erdvę. Dėl šios priežasties ir šiandien įvairių ritualų metu smilkomas čiobrelis.

Šis augalas taip pat siejamas su drąsa ir narsumu. Romos kareiviai tarpusavyje apsikeisdavo čiobrelio šakelėmis kaip pagarbos ženklu. Ši tradicija išliko ir viduramžiais – čiobrelis buvo tradicinė dovana vyrams, vykstantiems į karą. Šviežio arba smilkomo čiobrelio aromatas suteiks drąsos ir pritrauks gerą sveikatą.

1340 m. pabaigoje užklupus marui, čiobrelis buvo naudojamas odos pūslelėms gydyti, nes jame yra timolio – natūralaus antiseptiko.

Čiobrelio taip pat galima padėti po pagalve, kad ramiai išsimiegotumėte, nes jis pritraukia teigiamus sapnus. Čiobreliai buvo dedami ir į ligonių pagalves. Dėl apsaugos jis taip pat gali būti segamas į plaukus. Seniau manyta, kad čiobrelių smilkymas namuose sustiprins sveikatą. Smilkykite šio augalo šakelę savo susikurto ritualo metu, kai norėsis drąsos ar vidinio postūmio, turėsite ketinimą išsivaduoti iš baimės. Čiobrelis ypač tinka norint išsklaidyti kalbėjimo baimę. Šios vaistažolės ryšulėlį galima pakabinti virš savo lovos kaip talismaną, pritraukiantį šviesią energiją.

Galima pasigaminti šviežių čiobrelių antpilo ar hidrolato, kuris bus nuostabus gaivinantis vanduo odai. Čiobrelio žolė tinka naudoti vonios procedūrose, tai gali tapti nuostabiu grožio ritualu.

Galima netgi susikurti grindų ploviklį, užpylus šias žoleles vandeniu. Plaunant grindis, ant jų galima nubrėžti apsauginius ženklus, kad sustiprinti šį apsaugos burtą.

Čiobrelio eteriniu aliejumi galima tepti trečiąją akį, siekiant sustiprinti intuiciją. Iš šio augalo pagaminta arbata galima nuplauti ir krištolinį rutulį. Čiobrelį labai tinka naudoti kartu su baltuoju šalaviju, nes taip dar labiau sutiprėja šių augalų savybė apvalyti erdvę.

Panaudojimas liaudies medicinoje: čiobrelių lapai ir žiedai dažnai naudojami virškinimui palengvinti ir dėl antiseptinių savybių. Jį galima naudoti kaip burnos skalavimo skystį nuo laringito, tonzilito ir kosulio. Čiobrelis taip pat gali būti vartojamas astmai, bronchitui ir kokliušui gydyti, nes veikia kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė, mažinanti spazmus. Išoriškai jis naudojamas žaizdoms, nudegimams ir opoms gydyti.

Diemedis (lot. Artemisia abrotanum)

♂︎

Planeta: Merkurijus

Stichija: Oras

Magiškos galios: meilė, apsauga, aistra

Diemedis yra minkštas, švelnus, plunksniškų lapų, dailus Artemisia šeimos augalas, karčiojo pelyno ir paprastojo kiečio giminaitis. Lotyniškas augalo pavadinimas abrotonum kilęs iš graikų kalbos habrotonón ir reiškia elegantišką. Diemedis paplitęs visame Viduržemio jūros regione ir nuo seno buvo gerai žinomas žmonėms. Dažnai auginamas parkuose ir namų soduose kaip daugiametis dekoratyvinis augalas.

Lietuvių kalboje šis augalas dar vadinamas diemedėliu, dievmedžiu, dievo medžiu, žalmedžiu. Jis – mūsų sodo klasika. Diemedis panašus į pelyną ne tik savo išskirtiniu maloniu kvapu, bet dar ir dėl to, kad priklauso tai pačiai kiečių genčiai. Mūsų protėviai šį augalą sodino abipus namų durų kaip apsaugą. Tikėta stipria jo apvalančia galia, tad jis žaliavo ir prie įėjimo į pirtį. Diemedžio biolaukas ypatingas, stiprus, todėl jis dažnai naudojamas apsivalymui, iš jo rišamos vantos, o kvapnių džiovintų jo šakelių dedama į aromatinių žolių mišinius. Be to, ant grindų išbarsčius nupjautų šio augalo šakelių ar lapelių, galima iškvėpinti namus. Sakoma, net glostant šio augalo šakeles, jaučiant jo magišką lapelių švelnumą, galima apsivalyti, nurimti. Tad tai gali būti naujas apsaugantis stebuklingas ritualas.

Jo stipriai aromatingi lapai puikiai atbaido vabzdžius, diemedis dažnai dedamas į žolelių rutuliukus, skirtus spintose atbaidyti kandis. O prancūzai netgi vadina šį augalą „Garde-robe“ – drabužių apsauga. Anksčiau diemedis buvo naudojamas kulinarijoje, panašiai kaip ir pelynas, riebiai mėsai pagardinti. Šiandien šis augalas nepelnytai primirštas, nors yra tikrai išskirtinis. Yra dvi rūšys – viena kvepia citrina, kita – kamparu. Kadangi išskirtinis aromatas susidaro dėl eterinio aliejaus junginio, diemedį nereikėtų ilgai kaitinti, kad jis neapkarstų. Tad ruošiant arbatą, uždenkite puodelį ir palikite tik 3–5 minutes.

Anksčiau jis buvo laikomas stebuklingu augalu, o dėl savo begalo aromatingų lakiųjų aliejų naudotas bažnytinėse ceremonijose.

Diemedį tinka naudoti kaip smilkalus, nes jis gali padėti išvengti nelaimių, piktos akies ar nesėkmių.

Sakoma, kad diemedis pritraukia „greitą meilę“, o jo šakelė, padėta po pagalve, gali atremti visus piktus kerus, kurie trukdo sėkmingai gyventi kartu. Tikėta, kad vyras galėtų laimėti merginos meilę, jei jam pavyktų po jos prijuoste slapta pakišti diemedžio šakelę. Tačiau tokia meilė truktų neilgai ir po kelerių metų virstų neapykanta. Tikėta ir diemedžio magiškomis galiomis apsaugoti galvijus nuo piktų kerų.

Manyta, kad diemedis apsaugo namus nuo raganų ir piktųjų dvasių, tad juo gausiai barstytos grindys, o šakelė kabinta virš slenksčio. Taip pat jį naudojo vyrai, kad padidintų savo vyriškumą. Jauni vyrai dėdavo jo į gėlių puokštes, kad paskatintų jaunas moteris jausti meilę ir geismą jiems. Diemedis gali būti naudojamas kaip pažadas būti ištikimam savo mylimajam. Jis taip pat naudotas ritualinėse voniose ruošiantis įvairiems burtams.

Panaudojimas liaudies medicinoje: Diemedis įprastai nėra naudojamas sveikatinimo tikslais. Anksčiau jis buvo naudojamas vaikų kirminams anikinti ir menstruacijų vėlavimui sukelti. Jis taip pat buvo naudotas kaip priešnuodis nuodams ir vorų bei skorpionų įkandimams gydyti. Tikėta, kad šis augalas atbaido gyvates. Kartais jis buvo naudojamas kaip dezinfekuojanti priemonė, jo barstyta į patalynę ar tiesiog siekiant apsisaugoti nuo infekcinių ligų. Senieji žolininkai apibūdina jo prigimtį kaip šiltą ir sausą, visai kaip ir paprastojo kiečio. Jis buvo skiriamas esant visų rūšių negalavimams, kurių atsiradimo priežastis buvo dėl pernelyg šaltų ir drėgnų sąlygų. Išoriškai jis buvo naudojamas kaip prausiklis ar tepalas nuo žaizdų ir opų bei kaip akių plovimo priemonė. Netinka vartoti laukiantis.

Frankincensas (lot. Boswellia carterii)

♂︎

Planeta: Saulė

Stichija: Ugnis

Magiškos galios: apsivalymas, apsauga, dvasingumas

Frankincensas mums turbūt labiausiai žinomas dėka pasakojimo kaip trys karaliai nešė dovanas gimusiam kūdikėliui Jėzui. O viena iš tų trijų dovanų ir buvo Frankincensas. Skirtingai nei dauguma kitų smilkalų, tai yra medžio derva – išdžiovinti sakai, kurie surenkami nuo suaugusio medžio ir vėliau smilkomi.

Šie smilkalai paplitę jau maždaug 5000 metų, todėl jie sutinkami įvairiose pasaulio kultūrose. Yra išlikę žinių, kad babiloniečiai, asirai ir senovės graikai bei romėnai smikydavo Frankincensą per religinius ir dvasinius ritualus. Senovės egiptiečiai degindavo jį saulei tekant, norėdami pagerbti saulės dievą Ra.

Jį netgi sumaldavo ir naudojo kaip akių pieštuką, balzamuojantį skystį ar gydant daugybę įvairių negalavimų. Eberso papiruse Frankincensas minimas daugiau nei 1500 įrašų, nurodydant specifinį šios dervos naudojimą medicinoje.

Frankincensas kelis kartus minimas ir Senajame Testamente bei Talmude. Pašventinę šią dervą, žydų rabinai naudodavo savo ritualuose.

Ši derva buvo sunkiai išgaunama, todėl ji buvo laikoma turto simboliu, karališkųjų asmenų gyvenimo atributu. Tai paaiškina, kodėl ji buvo padovanota Jėzui, Dievo sūnui. Ar kodėl visa karalienės Hačepsutos šventykla papuošta šių smilkalų maišeliais. Vėliau, įsiviešpatavus krikščionybei, smilkalai buvo uždrausti dėl jų sąsajų su pagonybe ir jos dievų garbinimu. Po kiek laiko kryžiuočiai Frankincensą atvežė į Europą ir šie smilkalai tapo pagrindiniu daugelio krikščioniškų ceremonijų elementu, ypač katalikų ir stačiatikių bažnyčiose.

2008 metais mokslininkai baigė tyrimą apie Frankincenso poveikį depresijai ir nerimui. Jeruzalės Hebrajų Universiteto farmakologai teigė, kad įrodymai rodo, jog smilkalų aromatas gali padėti sureguliuoti tokias emocijas kaip nerimas ir depresija. Tyrimai rodo, kad laboratorinės pelės, veikiamos frankincensu, buvo labiau linkusios leisti laiką atvirose vietose, kur įprastai jaučiasi labiau pažeidžiamos. Mokslininkai teigia, kad tai rodo sumažėjusį nerimo lygį.

Per amžius ladano smilkalai naudoti įvairiose magiškose apeigose, įskaitant skirtingų Saulės dievybių pagerbimą, sakralios erdvės kūrimą, jos išvalymą ir bendrą apsaugą. Frankincensas dažnai smilkomas kaip auka ir padėka Saulei per Žiemos saulėgrįžą.

Frankincensas pasižymi savybe stipriai apvalyti ir išgryninti erdvę, tad dažnai laikomas veiksmingesniu net už šalaviją. Tiesą sakant, jis toks stiprus, kad gali būti naudojamas norint pašalinti nepageidaujamas energijas iš asmens, vietos ar daiktų. Tikėdami, kad šių smilkalų vibracinė energija yra ypač galinga, daugelis žmonių Frankincensą maišo su kitomis žolelėmis, kad suteiktų joms stipresnį magišką poveikį. Ši derva tinka medituojant, dirbant su energijomis ar čakromis, pavyzdžiui, atveriant trečiąją akį. Kai kuriose tikėjimo sistemose Frankincensas siejmas su sėkme versle – eidami į darbinį susitikimą ar pokalbį, kišenėje turėkite keletą dervos gabaliukų.

Panašiai kaip smilkoma derva veikia ir garinamas kvapiosios bosvelijos eterinis aliejus. Kai kur rašoma, kad norint apsisaugoti, tinka eteriniu aliejumi patepti save arba nupiešti apsaugos simbolius virš langų ir durų. Šios dervos gabalėlių galima dėti ir į apsauginius maišelius arba naudoti juos apsauginiuose burtuose.

Frankincenso derva tinka astralinėmis kelionėmis, siekiant praplėsti sąmonę, nuraminti protą ir atverti dvasines duris, didinant sąmoningumą. Eteriniu aliejumi galima patepti trečiąją akį. Šią dervą tinka aukoti dvasioms arba naudoti dvasinių praktikų metu.

Panaudojimas liaudies medicinoje: Frankincensas buvo naudojamas artritui, astmai, bronchitui, dizenterijai ir karščiavimui gydyti dėl savo priešuždegiminių, antiartritinių ir antiseptinių savybių. Aromaterapijoje Frankincenso smilkalai dažniausiai naudojami kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė ir nerimui gydyti. Eteriniame aliejuje esančios lakiosios cheminės medžiagos padeda išvalyti nosies kanalus ir plaučius nuo gleivių. Keli atlikti tyrimai parodė, kad smilkant šią dervą ar garinant jos eterinį aliejų sumažėja nerimas.

Jazminas (lot. Philadelphus)

♀

Planeta: Mėnulis

Stichija: Vanduo

Magiškos galios: laimė, meilė, pinigai, pranašiški sapnai, meditacija, atsipalaidavimas

Jazminas, dažnai švelniai vadinamas nakties karaliene arba mėnulio šviesa giraitėje, yra puikiai atpažįstamas dėl savo subtilaus kvapo. Jazmino pavadinimas kilęs iš žodžio Yasmin, kuris reiškia Dievo dovaną. Skirtingai nei daugelis kitų augalų, jazminai žydi tik naktį. Todėl jazminai nuo seno glaudžiai siejami su Mėnuliu, mėnulio magija, sapnų magija ir apsivalymu. Seniau jazminais buvo puošiami Artimųjų Rytų rūmų sodai ir renkami rankomis aliejui ir arbatai.

Jazminai, kilę iš Persijos ir Kašmyro, senovės Persijoje buvo laikoma šventa gėle. Kinijoje jazminų žiedai buvo barstomi Naujųjų metų dieną. Tai Mėnulio ir nakties paslapčių simbolis.

Jazminų kvapas yra taip vertinamas, nes jo žiedai skinami aliejų kūrimui, kurie skirti teptis siekiant pritraukti meilę, geismą ir laimę. Tačiau norint sukurti vos 1 svarą jazmino absoliuto, reikia surinkti maždaug 3 600 000 gležnų jazminų žiedų ir nemažai laiko, todėl kaina yra labai aukšta. Jei jazmino žiedas bus pažeistas, ji nebeduos norimo kvapnaus aliejaus, todėl tai tampa dar vertingesne žaliava. Jazminas yra žinomas kaip „aliejaus karalius“, todėl siejamas su pinigais ir gerove. Įpirkti jazminų aliejų buvo turto ir klestėjimo ženklas. Tai tradiciškai galėjo sau leisti tik karališkieji asmenys arba dvasininkai. Dėl šios priežasties jazminai buvo siejami su deivėmis, ypač Mėnulio, ir naudojami jo deivėms, susijusioms meile ir seksualumu, iškviesti arba pagerbti. Šiandien rinkoje esantys jazminų aliejai yra žymiai pigesni, nes jie gerokai atskiesti. Jazminų aliejaus galima patepti ant pagalvės, kad miegas būtų ramus ir lankytų pranašiški sapnai. Taip pat tinka aromatizuoti žvakes ir daiktus, atliekant klestėjimo burtus.

Jazminas yra stipri pagalba dvasiniam tobulėjimui, nes tinka meditacijai, pakelia jūsų vibraciją ir pritraukia angeliškas būtybes. Jazmino žiedai pažadina dvasią ir atveria širdį didžiulei jėgai, apimančiai visus meilės klausimus, nes šis augalas padeda pritraukti meilę į jūsų gyvenimą visomis formomis. Ilgą laiką naudotas kaip afrodiziakas dėl savo viliojančio kvapo kaip atarų aliejus. Jazminų magija padeda ugdyti pasitikėjimą ir padeda atsipalaiduoti. Kadangi šios savybės taip pat padeda sustiprinti aurą, gali išlaisvinti bet kokią įtampą kūne ir kartu su miegu gali paskatinti pranašiškus sapnus. Sakoma, kad jazminų kvapas padeda susilygiuoti karūnos čakrai, įnešdamas didelę dvasinę jėgą, vedančią nušvitimo link. Jazminas yra puikus pasirinkimas pradedant bet kokį ritualinį darbą, nes jis švelniai valo aurą ir pakelia erdvės ir žmogaus vibracijas. Jis suteikia protui džiaugsmo ir atjautos, padeda išlaisvinti bet kokias baimes.

Be aliejų, jazminai naudoti arbatoms gaminti. Kinijoje baltosios arba žaliosios arbatos lapeliai buvo skinami ir vėliau džiovinami jazminų soduose. Išdžiovinus arbatą, ji buvo supakuojama su džiovintais jazminų žiedais, kad išsaugotų skonį. Ši arbata buvo geriama siekiant atpalaiduoti nervus, paskatinti pranašiškus sapnus ir kitais būrimo tikslais. Kai kuriais atvejais jazminas buvo naudojamas siekiant pritraukti meilę ar laimę.

Siekant pritraukti meilę, jazminų žiedų galima dėti į ryšulėlius ir kitus burtus, naudoti kaip kvepalus. Tradiciškai tai buvo daroma pavasario ir vasaros mėnesiais per pilnatį, iškviečiant ir paprašant padėti meilei pražysti, kaip ir jazminų žiedas žydi po Mėnuliu. Be to, džiovintus žiedus galima nešiotis rankinėje arba piniginėje, kad pritraukti pinigus ir gerovę, o taip pat ir smilkyti tuo pačiu tikslu.

Panaudojimas liaudies medicinoje: jazminas gali būti naudojamas nervams nuraminti ir lengvam nerimui, depresijai ir nemigai gydyti, nes kvapas natūraliai pakelia nuotaiką ir ramina. Kai kurie atlikti tyrimai parodė, kad įkvėpus jazminų aliejaus žmogus pasijunta pozityvesnis, energingesnis ir netgi romantiškesnis. Be to, šis augalas dažnai naudojamas virškinimo sutrikimams, skrandžio spazmams ir uždegimams palengvinti, nes jame yra daug antioksidantų ir jis gali slopinti kai kurių rūšių bakterijų augimą, kurios sukelia pykinimą, vėmimą ir viduriavimą.

Jonažolė (lot. Hypericum perforatum)

♂︎

Planeta: Saulė

Stichija: Ugnis

Magiškos galios: burtai, laimė, sveikata, meilė, apsauga, stiprybė

Žiemos saulėgrįža yra pokyčių metas, kuris tiek matomas, tiek jaučiamas. Mažėjant dienos šviesai, vyksta pokytis ir su mūsų kūno ritmais, kurie subtiliai keičia mūsų mąstymą bei nuotaiką. Tamsai užgožus mus supantį pasaulį, šis kasmetinis pokyti skatina apmąstyti tai, kas buvo pasislėpę – kartais atsigręžiant į vidų, o kartais keliaujant gilyn į savo šešėlį ir naujais būdais tyrinėjant kadais pamirštas savo dalis. Toks laikas savianalizėje gali būti labai gilus ir stipriai transformuojantis bei pareikalauti papildomo fizinio ir emocinio atsparumo. Tam gali prireikti ieškoti papildomos energijos ir pozityvumo, reikalingo išlaikyti pusiausvyrą. Laimei, tokiems atvejams mūsų protėviai naudojo vaistažoles, kuriomis gydė ne tik fizinį, bet ir emocinį kūną.

Jonažolė yra ypatingas augalas, sukuriantis ryšio gijas tarp šviesiausių ir tamsiausių dienų, kad keliaujant per metus rastume pusiausvyrą. Ji dar dažnai vadinama šviesa tamsoje. Jonažolė – saulėgrįžos augalas, žydintis vasaros saulėgrįžos laiku ir yra puikus vaistas žiemos tamsai.

Jonažolės pavadinimas kilo iš Jono Krikštytojo ir tai yra pats žinomiausias vidurvasario augalas. Ankstyvoji krikščioniškoji kultūra ir bažnyčia nepripažino senovinių papročių ir ritualų, bet negalėjo to visiškai uždrausti ar suvaldyti. Bažnyčios vadovams išsiaiškinus, kad Šv. Jonas Krikštytojas gimęs per patį vasarvidį, ši šventė pervadinta į Joninių šventę, o pagoniškas augalas tapo jonažole. Bažnyčia paskelbė šį augalą šventu ir priskyrė Šv. Jonui, kuris jį palaimino jį gydomąja galia.

Nors šio žolyno istorija turi nemalonių sąsajų su raganystėmis ir burtais. Viduramžiais, kai moterys, apšauktos raganystėmis buvo deginamos laužuose, jonažolė buvo laikoma prie burnos, taip bandant priversti jas prisipažinti. Nepaisant to, šis augalas vis dar labai mėgstamas naudoti įvairiuose burtuose dėl savo apsauginių savybių.

Jonažolė dažniausiai renkama per patį vidurvasarį ir naudojama siekiant apsisaugoti nuo psichikos ligų ir gydant depresiją. Jonažolę taip pat tinka mesti į vidurvasario laužą ar pakabinti namų lange, kad apsaugotų erdvę nuo vėlių ir kitų piktųjų dvasių, o šeimą nuo ugnies, žaibo ir nelaimių. Nesusituokusios moterys gali pasidėti bet kurią šio augalo dalį po pagalve, kad prikviestų pranašiškus sapnus apie savo būsimą vyrą.

Įdomu tai, kad suspaudus tarp pirštų, ryškiai geltona jonažolė palieka purpurinės spalvos raudoną dėmę.

Šimtmečius, dar iki krikščioniškos eros, jonažolė buvo laikoma likimo augalu, kurią saulės dievas pasirinko kaip savo ypatingą turtą ir naudojo saulės garbinimo aukoms. Pati augalo sandara yra labai įdomi ir paaiškina pirmykštį žmonių tikėjimą jo galiomis. Šviesa į jonažolę prasiskverbia pro mažas permatomas lapų ir gėlių liaukas, todėl jos atrodo kaip miniatiūrinės saulės. Pats šio augalo auksinės spalvos žiedas simbolizuoja saulę. Žiedas sudarytas iš penkių apvalių žiedlapių ir ilgų kuokelių, kurie išaugę iš penkiakampės formos piestelės. Kuokeliai yra padengti mažais auksiniais žiedadulkių rutuliukais, todėl kiekvienas žiedas atrodo kaip miniatiūrinė saulė apsupta spinduliais. Be to, jonažolė auga saulėtuose kalvų šlaituose, o jos žiedai sukasi iš rytų į vakarus, saulei keliaujant dangumi. Senovėje tai buvo laikoma ypatingu ir antgamtiniu reiškiniu.

Panaudojimas liaudies medicinoje: vartojama į vidų, jonažolė veikia kaip skausmą malšinanti ir raminanti priemonė, todėl puikiai tinka esant nerimui, įtampai, reumatui, juostinei pūslelinei ir menopauzei. Taip pat buvo įrodyta, kad šis augalas veiksmingas gydant lengvą depresiją. Losjono ar aliejaus sudėtyje veikia kaip priešuždegimiškai ir padeda gydyti žaizdas, mėlynes, venų varikozę, lengvus nudegimus, saulės nudegimus ir reumatą.

Juozažolė arba Isopas (lot. Hyssopus officinalis)

♂︎

Planeta: Jupiteris

Stichija: Ugnis

Magiškos galios: apsivalymas, išsigryninimas, palaiminimai

Šio augalo pavadinimas „isopas” kilęs iš graikų kalbos žodžio „hussopos” ir hebrajiško žodžio „ezob”, kurie reiškia „šventoji žolė“. Tai atspindi Biblijoje aprašytą šio žolyno panaudojimą kūno apvalymui, dvasiniam išsigryninimui bei vietos pašventinimui. Įdomu tai, kad lietuvių kalboje šio augalo pavadinimas iš „isopas” per laiką transformavosi ir virto „juozažole”.

Juozažolė yra labai populiarus augalas magijoje, dirbant su esminiu apsivalymu. Dažnai ji naudojama magiškose voniose, skirtose išsigryninimui ir apsivalymui, siekiant paleisti įvairias svetimas ir sunkias energijas. Stipriausiai veikia tiesioginiame sąlytyje su oda, tad neveltui dažnai naudojama vonios procedūrose. Stiprina sąmoningumą, padeda išgryninti emocijas ir veiksmų motyvus. Apvalo protą, suteikia namų erdvei palaiminimą bei apsaugą. Didina koncentraciją ir nuramina pernelyg aktyvų protą. Šio augalo aromatas intensyvus, dvelkia aštroka gaiva, primena kamparą.

Tai augalas puikiai tinkantis energetiniam apsivalymui ir apsaugai, nes turi neįkainojamą gebėjimą išsklaidyti negatyvą. Prie pagrindinių savo namų durų pakabinta puokšė iš juozažolės pašalina bet kokią nepageidaujamą energiją. Šį augalą taip pat galima sudžiovinti ir laikyti bet kurioje vietoje, kur tik norisi sukurti papildomą apsaugą, pavyzdžiui, automobilyje ar miegamajame. Beto, šį žolyną sutrupinus ar sumalus į miltelius, juo galima pabarstyti kambarių, kuriuos norite išvalyti ar pašventinti, kampus.

Juozažolę tinka naudoti Delčios ar Jaunaties ritualuose smilkant ir viduje sukuriant intenciją apie nebereikalingų energetinių saitų nutraukimą, prisirišimų pašalinimą arba išsislaisvinimą nuo to, kas jums jau nebetarnauja. Isopo smilkomo dūmo kvapas skatina aiškiai susidėlioti savo mintis bei jausmus. Šis augalas padeda lengviau susikaupti, taigi puikiai tinka ritualiniams smilkalams, palengvina namų darbų ruošą, apvalo nuo sunkių ir lėtų vibracijų. Džiovinto augalo ryšulėlis paprastai smilkomas neilgai, vos kelias minutes.

Šis augalas puikiai dera su kitais apvalančiais žolynais, tokiais kaip šalavijas ar tuja. O sode pasodintas isopas gali padėti sukurti apsaugą ir teigiamą energijos srautą visame kieme. Tai gali padidinti vibracijos dažnį aplink namus bei sodą ir veikti kaip švyturys, pritraukiantis gerąsias dvasias į tą erdvę.

Anksčiau juozažolė buvo laikoma vaistu nuo visko. Per amžius šis augalas buvo vertinamas ne tik dėl savo gebėjimo gydyti, bet ir dėl ypatingų apsauginių savybių. Isopo vartojimas buvo užfiksuotas dar senovės graikų ir romėnų laikais. Šis augalas išliko pamėgtas ir naudojamas įvairiuose burtuose bei ritualuose iki šių dienų. Juozažolė Biblijoje minima net keletą kartų. Žinomiausias paminėjimas yra Dovydo malda 51:7 psalmėje: „Apvalyk mane Izopu, ir aš būsiu švarus; nuplauk mane, ir aš būsiu baltesnis už sniegą“. Viduramžiais juozažolė buvo pripažinta neprilygstama žole, nes manyta, jog atbaido marą ir suteikia namams grynumo.

Panaudojimas liaudies medicinoje: teigiama, kad šis augalas padeda susitvarkyti su skrandžio sutrikimais, tinka virškinamajam traktui nuraminti, dujų susidarymui, pilvo pūtimui ir pilvo diegliams, taip pat astmai gydyti. Taip pat mažina artrito ir reumato skausmus, padeda greičiau gyti žaizdoms ir mėlynėms. Jis turi raminančių ir tonizuojančių savybių. O vartojamas arbatos ar tinktūros pavidalu, gali paskatinti atsikosėjimą, todėl tinka bronchitui ir kvėpavimo takų infekcijoms gydyti bei padeda sumažinti karščiavimą. Juozažolė sėkmingai buvo naudojama ir kaip vabzdžių repelentas.

16-ojo amžiaus Anglijoje ir kolonijinėje Amerikoje susmulkinta juozažole taip pat buvo barstomos plūktos grindys, kurias buvo sunku valyti, palaikyti jų švarą, tad šis būdas padėjo apsisaugoti nuo mikrobų ir vabzdžių.

Kadagys (lot. Juniperus communis)

♂︎

Planeta: Jupiteris

Stichija: Ugnis

Magiškos galios: apsivalymas, apsauga, meilė

Tikriausiai daugelis žino, kad kadagys yra plačiausiai paplitęs visžalis augalas planetoje. Tai ypatingas augalas, apgaubtas daugybe paslapčių.

Smilkomas kadagys skleidžia apvalantį ir pašventinantį dūmą, susijusį su įvairiomis planetomis. Nuo seno sakoma, kad kadagio uogose yra Jupiteriui skirto planetų metalo – alavo, o jo spalva ir šildantis poveikis taip pat priskiriamas šiai planetai.

Pikantiška kadagio uogų skleidžiama šiluma išvalo aurą, nuskaidrina mintis ir apsaugo nuo negatyvo. Aromaterapijoje kadagio uogos vartojamos nuo nerimo, atminčiai ir protiniam aiškumui gerinti, nusiraminimui. Šis augalas taip pat turi mėnulio ciklams būdingų aspektų – jis veikia kaip diuretikas. Kadagį tinka naudoti jaunaties ritualuose, nes kai kurių paleoetnobotanikų teigimu, šis augalas nuo neolito laikų buvo mums artimiausias stebuklingas augalų pasaulio pagalbininkas ir gydytojas.

Kadagys minimas jau senovės Egipto papirusuose. Jo kvapni mediena, spygliai ir uogos buvo naudojami kaip smilkalai ir vaistai. Sakoma, kad kadagys turi galią atbaidyti blogį – jokios piktos dvasios ar velniai neatlaikytų jo galios, net ligos skubėtų pasitraukti. Smilkant erdvę kadagiu, sunaikinami mikrobai ir išvalomas oras patalpoje. Kai Europą siaubė Juodasis maras, kadagys buvo vienas stipriausių ir veiksmingiausių pagalbininkų gydant.

Seniau jis taip pat buvo laikomas tarpininku tarp šio ir anapusinio pasaulio. Buvo manoma, kad kadagys, kaip ir kukmedis, padeda sieloms pasirengti reinkarnuotis. Dėl šios priežasties kadagiai dažnai buvo sodinami kapuose.

Egipte kadagys taip pat buvo svarbus mirusiųjų apeigose. Sarkofaguose ir vieno faraono rankoje randama kadagio uogų, tarsi jis būtų ketinęs šiomis sėklomis atsiskaityti keltininkui.

Kaimo žmonės seniau taip gerbė kadagį, kad pro šalį eidami nusiimdavo kepures. O kad apsisaugotų nuo piktų dvasių savo namus, pasodindavo kadagio krūmą prie savo lauko durų. Taip tikėta, kad galima išvengti piktųjų raganų, nes joms teks skaičiuoti spygliukus ant kiekvienos šio augalo šakelės, nes tik taip jos galėtų žengti tolesnius žingsnius link žmogaus erdvės.

Kadagiui buvo priskiriamos įvairiausios magiškos galios. Tikėta, kad jis padeda atgauti pamestus daiktus, saugo nuo nuodingų gyvių, alpimo bei įvairių negerų kerų.

Kai kurie iš šių senų liaudies gydymosi būdų tikrai yra pagrįsti moksliniais įrodymais. Kadagys iš tiesų atbaido geliančius vabzdžius, o jo stimuliuojančios savybės gali išsaugoti gyvybingumą, išvengti galvos svaigimo bei silpnumo.

Kadagys dažniausiai naudojamas kaip stipriai apvalantis ir gydantis augalas. Jis turi galią pašalinti bet kokią neigiamą energiją jį supančioje aplinkoje ir pritraukti naujas, šviesias vibracijas. Kadagys apsaugo nuo pikto, nužiūrėjimų, negerų palinkėjimų, todėl tinka smilkyti apvalančiuose ritualuose. Pakabinta jo šakelė namuose saugo nuo vagysčių, o nešiojant su savimi – nuo nelaimingų atsitikimų.

Smilkstančio kadagio aromatas stiprina intuiciją. Juo galima išvalyti ritualines erdves ar magiškus įrankius. Kadagio aromatas stipriai apsaugo, išsklaido neigiamas energijas ir esybes. Jis dažnai buvo naudojamas kaip smilkalai gydymo apeigose ir patalpoms apvalyti. Meditacijos metu padeda susikaupti ir susikoncentruoti. Kadagys buvo siejamas ir su pranašystėmis bei būrimu. Kadagys gali būti naudojamas kaip vedlys įvairiose apeigose ar kaip apsauga šamaniškose kelionėse į anapusinį pasaulį. Tai puikus augalas norint susisiekti su gamtos dievybėmis ir dvasiomis.

Kadagio uogos taip pat gali būti naudojamos kaip sveikatos ritualų dalis, jų malonus kvapas skatina pozityvų mąstymą ir vidinį apsivalymą.

Kadagys gali būti naudojamas ir meilės burtuose. Sakoma, kad norint sulaukti dėmesio, tinka maudytis vonioje su kadagio eteriniais aliejais. Tai gali padėti jūsų odai atsigaivinti ir tapti spindinčia, o kartu sustiprinti aurą. Įvairūs amuletai iš džiovintų kadagio uogų taip pat gali pritraukti meilę. Dar kadagio uogos tradiciškai naudojamos geriems žmonėms ir draugams pritraukti. Dėl šios priežasties uogos taip pat naudojamos meilės magijos burtams ir kerams. Kadagys laikomas ypatingai aukštos dvasinės vibracijos augalu.

Panaudojimas liaudies medicinoje: kadagio uogos valo organizmą ir gali apsaugoti nuo infekcijos. Jos taip pat veikia kaip diuretikai ir prakaitą varanti priemonė. Kadagys ypač naudingas gydant artritą ir reumatą, neuralgiją ir raumenų skausmus. Jis gerina virškinimą, valo virškinamąjį traktą. Kadagys gali būti naudojamas menstruacijoms skatinti, menstruacijų spazmams ir kitiems, su ciklu susijusiems, simptomams palengvinti. Kadagys turi savybę suteikti energijos ir atgaivinti, gali padėti įveikti nervinį išsekimą, protinį nuovargį, nerimą ar kitas stresines būsenas.

Kietis (lot. Artemisia Vulgaris)

♀

Planeta: Venera

Stichija: Žemė

Magiškos galios: astralinės kelionės, pranašiški sapnai, apsauga, intuicija, stiprybė

Kietis priklauso Artemisia šeimai, kuri pavadinta Artemidės – moterų, vaisingumo, kūrybiškumo, raganavimo ir magiškų galių gynėjos bei globėjos vardu. Ši vaistažolė dažnai siejama su moterų reprodukcine sistema dėl savo sąsajų su Mėnuliu ir buvo naudojama padėti moterims jų gyvenimo etapais – nuo ​​menstruacinio ciklo reguliavimo ir jo pojūčių palengvinimo iki gimdymo bei menopauzės palengvinimo. Tačiau reiktų nepamiršti, kad šis augalas stimuliuoja gimdą ir mėnesines. Nėščiosios neturėtų naudoti šio augalo, nes jis gali sukelti persileidimą arba priešlaikinį gimdymą ar kraujavimą.

Kietis yra augalas sutinkamas daugelyje šiuolaikinių pagoniškų magiškų praktikų. Šis augalas auga visame pasaulyje, todėl daugelis kultūrų jį naudoja skirtingai. Actekai kietį laikė šventu augalu ir naudojo smilkalams. Raganavimo tradicijose jis ilgą laiką buvo naudojamas aiškiems sapnams paskatinti, astralinėms kelionėms ir intuicijai sustiprinti. Tikėta, kad į maišelį po pagalve įdėtos džiovintos augalo viršūnėlės skatina ryškius sapnus. Vietinės Amerikos indėnų gentys smilkė kietį turėdami tikslą apvalyti dvasinę ir fizinę savo aplinką. Taip pat juo įtrindavo kūną apsisaugoti nuo dvasių, o lapus nešiojo kaip karolius. Senovės Kinijoje, Japonijoje ir Europoje žmonės šį augalą, kuris dabar pas mus dažnai palaikomas piktžole, naudojo norėdami atbaidyti piktąsias dvasias.

Paprastasi kietis siejamas su vidurvasariu ir Joninėmis, nes iš jo šiuo laiku buvo pinama juosta, kurios paskirtis buvo apsaugoti nuo nelaimių, piktų burtų, nužiūrėjimų. Trumpiausią naktį metuose, Vokietijoje ji buvo metama į laužą ir taip tikėta, kad ugnis su savimi nusinešdavusi blogus palinkėjimus, nelaimes ar ligas, kurias į save surinkdavusi ši nupinta juosta. Kietį kabindavo ir savo namuose bei ūkiniuose pastatuose kaip apsaugą žmonėms bei gyvuliams nuo nelabųjų dvasių.

O štai Prancūzijoje, vidurvasarį jis buvo skinamas ir nešiojamas kaip amuletas, kuris turėjo apsaugoti nuo įvairiausių skausmų bei negalavimų. Tai vienas iš augalų, įtrauktas į anglosaksų 9 žolynų amuletą, skitą apsaugai nuo prakeiksmų ir nelaimių. Belgijoje buvo tradicija girdyti paprastojo kiečio nuoviru tą, kuris buvo kėlė įtarimą dėl apkerėjjimo. Taip pat iš šio augalo buvo pagaminamas kryžius, kuris kabintas tvartuose bei vištidėse, siekiant apsaugoti pieną, kiaušinius ir pačius gyvulius. Vokietijoje kiečio šakelių buvo dedama po ligonių pagalvėmis, su palinkėjimu išgyti ir apsaugoti nuo kitų ligų.

Dėka savo ypatingų apsauginių galių kietis puikiai tinka naudoti ir šiandien lygiai taip pat, kaip buvo vartojamas ir seniau. Dar devintojo amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima, kad kietis naudotas demoniškam apsėdimui išvaryti – rekomenduojama židinyje ar lauže pašildyti didelį akmenį, tada apibarstyti jį kiečiu ir užpilti vandeniu, kad susidarytų garai, kuriuos ligonis galėtų įkvėpti.

Kiečio šakelę galima pasikabinti savo namuose, kad apsisaugoti nuo negatyvo, nesėkmės ir blogos akies ar nepageidaujamų svečių. Apsaugos burtams bei magiškiems ritualams kietį galima naudoti ir plaunant namų grindis. Taip pat galima susikurti stebuklingą šluotą, įpinant į ją kiečio ir panaudoti neigiamai energijai iš savo namų iššluoti. Šį augalą taip pat tinka smilkyti prašant apvalyti ir apsaugoti erdvę.

Kietis buvo naudojamas ne tik apsaugos magijoje. Keliautojai jį pasiimdavo su savimi norėdami padidinti ištvermę ir siekdami apsisaugoti nuo skausmų. Romos kareiviai į savo batus barstydavo smulkinto kiečio, kad tikėdamiesi apsaugoti kojas nuo nuovargio. Šis augalas pasižymi natūraliomis gydomosiomis savybėmis ir yra kupinas gyvybiškai svarbių maistinių medžiagų, todėl nenuostabu, kad tikėta jo galia prailginti žmogaus gyvenimą.

Yra išlikę pasakojimų ir apie tai, kad kietis naudotas ir meilės burtams. Sakoma, jog našlės nešiojo jo šakeles, kad pritrauktų naują meilę. Kiti pasakojimai teigia, kad jaunos mergelės dėdavosi jo šakeles tarp krūtų vildamosis pritraukti piršlį. Senovės Graikijoje kietis buvo naudojamas meilei ir draugystei pritraukti, kartais jį kabindavo miegamajame, siekiant užtikrinti laimingą santuoką.

Kai kuriose magiškose tradicijose kietis yra glaudžiai susijęs su burtais, sapnų magija ir astralinėmis kelionėmis. Jį smilkant ar sąlytyje su oda, šis augalas veikia kaip silpna haliucinogeninė medžiaga. Dėl to jis gali būti naudojamas plečiant sąmonę, siekiant lengviau patekti į gilesnę meditacijos ar transo būseną prieš astralinę kelionę bei kitas dvasines praktikas. Šis augalas ne tiek pakylėja, o greičiau atvera tiesioginį kanalą Mėnulio magijai. Naudojamas kaip arbata, kietis atpalaiduoja nervus ir atveria trečiąją akį, todėl žmogus esti atviresnis gauti pranešimus iš anapusinio pasaulio. Šis augalas taip pat gerina sapnus ir padeda užmigti, todėl tinka kaip priemonė miegui. Jei sapnuojasi pernelyg aktyvūs sapnai, juos galima prieš einant miegoti subalansuoti ritualine vonia, pagaminta iš kiečio.

Kietis gali padėti išlaisvinti laukinį, neprijaukintą, autentišką Aš. Šis augalas skatina tiek vyrus, tiek moteris užmegzti ryšį su dieviškuoju moteriškumu, atverti trečiąją akį mūsų vizijoms ir svajonėms.

Kiečio smilkalai taip pat tinkami naudoti prieš pradedant būrimo seansą. Jais tinka apsmilkyti ir priemones, kurias naudosite savo rituale.

Galima rasti informacijos, kad ritualuose, skirtuose depresyvios būsenos palengvinimui, labai tinka smilkyti paprastąjį kietį, o taip pat ir naudoti jo žolę vonios procedūrose.

Panaudojimas liaudies medicinoje: šis augalas yra gausus magnio, tad puikiai malšina raumenų skausmus. Tradicinėje kinų medicinoje kietis naudojamas kaip moksa – kai ši džiovinta žolė uždegama ir vedžiojama virš odos paviršiaus, sukuriant švelnią šilumą, kuri pagerina kraujotaką, padidina kraujo bei limfos tekėjimą į kūno vietas, mažina skausmą ir uždegimą. Kietis turi virškinimą stimuliuojančių medžiagų. Kartaus skonio mes savo kasdieninėje mityboje gauname nepakankamai, tad toks augalas kaip kietis, turintis savyje karčiųjų medžiagų, gali puikiai pagelbėti gerinant virškinimą ar stiprinant bendrą imuninę sistemą. Jis yra apetitą skatinanti priemonė, taip pat tradiciškai buvo naudojami žarnyno parazitams gydyti. Taip at gali padėti švelniai sumažinti nervinę įtampą.

Kraujažolė (lot. Achillea millefolium)

♀

Planeta: Venera

Stichija: Vanduo

Magiškos galios: drąsa, energetinis apsivalymas, meilė, apsauga, intuicija

Kraujažolė – vienas archaiškiausių vaistinių augalų, turintis stiprią energiją, galią gydyti. Ji ypatingai apipinta mitais, legendomis ir auga beveik visur pasaulyje. Medicinoje ir magijoje kraujažolės naudojamos daugiau nei 60 000 metų. 1960 m. kraujažolės žiedadulkių gumulėliai buvo aptikti neandertaliečių laidojimo vietoje Šiaurės Irake. Tai rodo, kad kraujažolės ten buvo padėtos ne atsitiktinai, o sąmoningai. Nėra tikslių žinių ar neandertaliečiai gerai išmanė gydomąsias šio augalo savybes, bet matyti, kad jie skyrė laiko ir rūpesčio su meile palaidoti savo žuvusį bendražygį. Taip kraujažolė tarsi įgyja dar stipresnę ir gilesnę sąsają su meilės ritulais.

Kraujažolė taip pat siejama ir su graikų mitologija. Jos lotyniškas pavadinimas yra Achillea millefolium, kilęs iš garsiojo Achilo vardo. Remiantis mitais, Achilas gydomųjų kraujažolės savybių išmoko iš kentauro Chirono, kuris jas naudojęs Achilui gydyti po to, kai jo motina bandė jį sudeginti gyvą už tai, kad buvo nelauktas septintasis vaikas. Vėliau Achilas kraujažolėmis išgydo Telefą, karaliaus Priamo žentą, kuris užkliuvo už vynmedžio, netyčia sužeidus Achilui. Pasak legendos, jis paėmė ir nubraukė nuo ieties rūdžių, o iš jų išaugo kraujažolės, kuriomis jis ir gydė Telefo žaizdas. Sakoma, vėliau nešiojosi šią žolę keliaudamas su savo kariuomene, kad gydytų mūšio žaizdas. Taip šis augalas tautosakoje prigijo kaip galinga „gydomoji žolė“, naudojama vietiškai žaizdoms, įpjovimams ir įbrėžimams gydyti.

Šiaurės Amerikoje navahų gentyse kraujažolės laikomos vienu iš šventų „gyvybės vaistų“. Šimtmečiais šią vaistažolę tradiciniam gydymui naudojo daugybė skirtingų Amerikos indėnų genčių. Beje, yra randama net specifinių žinių, kad kairiąja ranka reikia traukti nuo šio augalo lapus, sakant sergančiojo vardą.

Be to, kad šimtmečiais buvo panaudojama gydymui, kraujažolė taip pat turi ilgą ir turtingą magišką istoriją. Kai kuriais burtais ir kerais ji užsitarnavo „velnio dilgėlės“ pavadinimą, nes buvo manoma, kad ji naudota piktiems burtams ir ritualams. Nepaisant šios ankstyvos savo neigiamos reikšmės, kraujažolės dažnai naudojamos apsaugai, kabinamos virš durų ar kūdikio lopšio, kad būtų išvengta blogio. Teigiama, kad su savimi nešiojama kraujažolė apsaugo, gali suteikti drąsos.

Kraujažolė naudojama ir meilės ritualams, nes tai Vandens stichijos augalas, todėl skirta meilės magijai. Tinka besiilgintiems tikro santykio, norintiems išsivalyti, pasveikti, gydantiems ne tik kūną, bet ir sielą. Ji subalansuoja moterišką energiją, tad nuo seno naudota įvairių ritualų ir apeigų metu. Anglijoje jaunos moterys miegodavo su kraujažolėmis po pagalvėmis, kad išsiburtų savo būsimus vyrus. Taip pat kraujažolė gali būti naudojama įvairiuose ritualuose norint užtikrinti ilgą ir laimingą santuoką.

Kraujažolė – energetiškai stiprus augalas. Ji turi galią apvalyti žmogaus energetinį lauką, plėsti sąmonę, suvokimą, stiprinti intuiciją ir intelektą. Naudojant ją, reguliuojasi energijos srautai, jos tėkmė, tad tampa lengviau išgirsti savo širdies balsą, pritraukti artimas sielas ir reikiamus žmones. Tikėta, kad pakabinta virš durų ir pabarstyta ant grindų, ji saugo namų gyventojus, o smilkoma išvaro piktąsias dvasias.

Panaudojimas liaudies medicinoje: dėka didelio geležies, kalcio, kalio ir kitų mikroelementų kiekio, kraujažolės naudojamos mažinant kraujospūdį, karščiavimą ir stabdant viduriavimą bei gydant virškinimo sutrikimus. Ji taip pat gali būti naudojama kaip šlapimo antiseptikas cistitui gydyti arba išoriškai gydant žaizdas. O taip pat tinka menstruaciniam kraujavimui mažinti ir gali padėti reguliuoti mėnesinių ciklą.

Levanda (lot. Lavandula angustifolia)

♂︎

Planeta: Merkurijus

Stichija: Oras

Magiškos galios: tyrumas, laimė, ilgaamžiškumas, meilė, ramybė, apsauga, apsivalymas, miegas

Levandomis žmonija nuo seno grožisi ne tik dėl giliai violetinių jų atspalvių, bet ir dėl natūralių gydomųjų savybių. Populiarėjant eterinių aliejų panaudojimui kasdienybėje, levandos ypač mėgstamos dėl savo universalumo ir malonaus, raminančio aromato.

Anksti buvo pastebėta, kad išskalbus drabužius ir juos palikus išdžiūti ant levandų krūmų, kvapas prasiskverbs į audinį. O apsirengus tokiais rūbais, aplankys ramybės ir gerovės jausmas.

Manoma, kad levandos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „lavare“, reiškiančio praustis. Be to, kai kurie šaltiniai teigia, kad jis kilo iš ankstyvosios žodžio „livindula“ rašybos, kuris kilęs iš lotyniškai žodžio „pikšvas“ arba „melsvas“.

Legendos pasakoja, kad kai Adomas ir Ieva buvo ištremti iš Edeno sodo, jie su savimi pasiėmė levandą, nes tikėta, kad ji apsaugo nuo blogio. Kai kurios legendose įamžinta ir tai, kad levandos iš Edeno sodo neturėjo savo ypatingo kvapo tol, kol Marija, Jėzaus motina, nepadėjo ant jos krūmo išdžiūti savo drabužių.

Bibliniais laikais ant krikščionių namų durų dažnai buvo pakabintas kryžius, pagamintas iš levandų, kad jie taip būtų apsaugoti.

Senovės Egipto hieroglifuose aprašyta, kad levandos buvo naudotos kosmetikai, jos maišytos su bičių vašku ir dėtos po perukais, kad taip ištirptų ir išsiskirtų kvepalai. Senovės egiptiečiai levandas naudojo balzamavimo priemonėse mumifikuodami mirusiuosius.

Seniau gimdančioms moterims buvo įduodama džiovintų levandų ryšulių, kad juos spaustų sąrėmių metu. Buvo žinoma, kad išsiskiriantis aromatas numalšina skausmą ir palengvina gimdymą.

Levandų maišeliai buvo dovanojami poroms tuokiantis, kad naujai susikūrusią šeimą ir jos namus lydėtų sėkmė, taika ir ramybė. Juodojo maro metu levandos buvo naudojama kaip apsauginė priemonė nuo užkrato.

Levanda naudota ir kaip kandžių atbaidymo priemonė Anglijoje ir kolonijinėje Amerikoje. Be to, kolonijinėje Amerikoje buvo gerai žinoma, kad šlapi patalynės užvalkalai ir drabužiai džiovinami ant levandų krūmų sugers į save levandų kvapą ir suteiks malonių rezultatų.

Levandos turi ilgą ir turtingą istoriją, kuri ypač apima meilės burtus. Teigiama, kad levandų kvapas pritraukia meilę.

Bet dažnai nutylima, kad prieš keletą šimtmečių, seniausios profesijos atstovės save apšlakstydavo levandų vandeniu arba tepdavosi eteriniu aliejumi, nes žinojo, kad tai stebuklingai pritraukia klientus.

Levandų kvapas ne tik pritraukia meilę, bet ir apsaugo nuo šiurkštaus aplinkinių elgesio. Juo taip pat galima įtrinti popierių, kuris bus naudojamas meilės žinutėms ar meilės burtams užrašyti.

Levanda tinka smilkymo ritualui arba netgi pabarstyti namuose, nes pritraukia ramybę. Tikima, kad levandos yra tokios galingos, jog gali panaikinti liūdesį vien į jas žiūrint.

Anksčiausias rašytinis šaltinis apie levandų gydomąsias savybes yra graikų gydytojo Dioskorido 77 m. Dirbdamas Romos imperatoriaus Nerono karo gydytoju, Dioskordas tyrinėjo vaistinius augalus ir užfiksavo, kad levandos malšina virškinimo sutrikimus, galvos ir gerklės skausmą vartojamos į vidų, o taip pat yra puikus antiseptikas nuo žaizdų ir nudegimų.

Modernesnis medicininis patvirtinimas apie levandos gydomąsias savybes buvo atliktas XX amžiaus pradžioje, kai prancūzų chemikas Rene’as Maurice’as Gattefosse’as, dirbdamas savo laboratorijoje, smarkiai nudegino ranką. Pirmoji jo reakcija buvo panardinti ranką į netoliese esančią levandų eterinio aliejaus stiklinę. Šis poelgis sumažino skausmą, jo ranka gana greitai sugijo ir nesurandėjo. Šis patyrimas paskatino jį tęsti išsamesnius levandų eterinio aliejaus tyrinėjimus, kurie tebevyksta ir šiandien.

Šiais laikais levanda vartojama nuo tokių negalavimų kaip nerimas, stresas, nemiga, išsekimas, virškinimo sutrikimai, nervingumas. Ji taip pat naudojama kulinarijoje, nes maistui suteikia daug aromato bei išskirtinio skonio.

Levandą tinka smilkyti siekiant nusiraminti, pailsėti, pagerinti miegą. Magiškuose ritualuose jos pelenai išbarstomi po namus, kad pritraukti ramybę ir harmoniją bei išvalyti erdvę. Levandą taip pat tinka pasidėti po pagalve arba išsivirti arbatą, siekiant išsklaidyti liūdesį ir ramiai išsimiegoti. Džiovintos levandos taip pat gali būti kabinamos namuose, kad apsisaugotų nuo pikto.

Panaudojimas liaudies medicinoje: levandos yra veiksmingas augalas gydant galvos skausmą, ypač sukeltą streso. Ji taip pat tinka liūdesiui, neimui išsklaidyti, miegui pagerinti. Levandų aliejų tinka naudoti išoriškai, siekiant palengvinti reumatą, nudegimams ir žaizdoms gydyti.

Mėta (lot. Mentha)

♂︎

Planeta: Merkurijus

Stichija: Oras

Magiškos galios: apvalymas, gydymas, pinigai, gerovė, apsauga, kelionės

Mėta dažnai vadinama keli skirtingi tos pačios šeimos augalai, pavyzdžiui, šaltmėtė, pipirmėtė ar vandenmėtė. Nors kiekvienas iš jų šiek tiek skiriasi magiškomis savybėmis, tuo pačiu jie turi daug bendrų bruožų.

Mentha augalų gentis savo pavadinimą įgavo iš graikų vandens nimfos Mintha arba Minthe, bandžiusios suvilioti Hadą. Kai buvo sučiupta, Persefonė ją pavertė žole, kurią šiandien vadiname mėta.

Dėl šios priežasties mėtos buvo glaudžiai susijusios su Hadu ir buvo naudojamos laidotuvių apeigose, taip siekiant paslėpti yrančio kūno kvapą ir siekant susieti su požemių karalyste. Mėta taip pat buvo siejama su meile ir geismu, nes Mintha geidė Hado. Šis augalas dažnai buvo naudojamas ir meilės burtuose.

Senovės Romoje Plinijus įrodinėjo, kad mėtos neturėtų naudoti norintys susilaukti vaikų, nors tuo pat metu tai buvo augalas, skatinantis aistrą. Taip pat jis teigė, kad mėtos, turinčios stiprų aromatą, puikiai tinka atminčiai gerinti ir kūnui atgaivinti. Mėtų vainikėliai buvo naudojami atminčiai stiprinti, galvos skausmui malšinti, dantims balinti, voniose – nešvarumams nuplauti. Visoje Europoje ir Artimuosiuose Rytuose mėtos naudotos neigiamai energijai pašalinti, apsisaugoti nuo pakenkimų, o sumaišytos su mairūnais ir rozmarinais – sukurti sakralią erdvę. Islamo tradicijoje mėta laikoma meilės įžadu, o Japonijoje – afrodiziaku.

Mėtas tinka laikyti ant savo altoriaus, kad pakviesti šviesias energijas ir išsilaisvinti nuo sunkių. Šiuo augalu galima įtrinti savo kūną, kad apsaugoti, o taip pat įdėti į batus, kad sukurti apsaugą kelionės metu. Mėtos tinka dėti į vandenį, skirtą plauti grindis, nes taip išvalome namus. Šis augalas tinka pakabinti virš durų, kad išvengtumėte ginčų, o taip pat nuplauti pagrindines duris su mėtomis ir šiltu vandeniu, kad pritraukti gerovę į savo namus. Mėtos eterinis aliejus tinka naudoti difuzoriuje klestėjimui, apsaugai ar protiniam aiškumui.

Padovanokite mėtos mylimam žmogui, kai jis išvyksta į kelionę, kad jį apsaugotumėte. Laikykite su savo taro kortomis ar runomis, kad jas išvalytumėte. Pakabinkite mėtos šakelę virš sergančiojo lovos, kad paskatintumėte gijimą. Išdžiovinkite ir laikykite savo darbo vietoje, nes tai traukia turtus.

Dėl savo turtingos prigimties mėta taip pat stipriai siejama su gausa. Jos ryškiai žali lapai primena pinigus ir gali būti dedami į piniginę, pinigų ryšulėlį ar kasos aparatą, tikint kad taip į gyvenimą ateis gausa. Ją galima naudoti klestėjimo maišeliuose ir burtuose, norint pritraukti pinigų.

Mėta magijoje naudojama įvairiai – kaip arbata, džiovinti ar švieži lapai ir įvairūs užpilai.

Panaudojimas liaudies medicinoje: mėta gali būti vartojama į vidų kaip užpilas arba tinktūra. Džiovintas žoleles užpilkite stikline verdančio vandens ir palikite 10 minučių pritraukti. Gerkite taip dažnai, kaip norisi. Kaip tinktūrą reiktų gerti po 1-2 mililitrus iki trijų kartų per dieną. Pipirmėčių aliejumi, praskiestu baziniu aliejumi, išoriškai galima tepti smilkinius, kad būtų sumažintas galvos skausmas ar migrena. Taip pat įtrinti išbėrimus, kad sumažinti odos niežėjimą. Antpilą galima paversti kompresu, kuris palengvintų odos bėrimus. Šviežių arba džiovintų žolelių ar pipirmėčių aliejaus galima įkvėpti, kad būtų sumažintas spaudimas, pagerėtų atmintis ir budrumas arba norint nuraminti skrandį.

Pelynas (lot. Artemisia absinthium)

♂︎

Planeta: Marsas

Stichija: Ugnis

Magiškos galios: meilė, apsauga, intuicija, dvasinis bendravimas

Daugelis istorikų mano, kad lotyniška augalo pavadinimo dalis reiškia Artemidę, graikų mitologijos mėnulio deivę. Nors gali būti, kad taip pat nurodoma senovės botanikė ir žolininkė Artemisia II iš Karijos, kuri mirė 350 m. pr. Kr. Kad ir kokia bebūtų vardo kilmė, Artemisia augalų genčiai priklausantys augalai, kurių priskaičiuojama per 400 rūšių, nuo seno buvo siejami su galingomis moterimis, turinčiomis turtingą bei gilią magijos, ritualų ir augalų medicinos patirtį.

O žodis absinthum, reiškiantis „nemalonus“, nurodo itin kartų šio augalo skonį. Neveltui sena patarlė byloja „kartus kaip pelynas“.

Pelynas yra pagrindinė absento sudedamoji dalis, kurį VIII a. pabaigoje Šveicarijoje išrado daktaras Pierre’as Ordinaire’as, o Prancūzijoje ištobulino ir išpopuliarino majoras Dubiedas ir jo žentas Henri-Louis Pernod. Visą XIX amžių pelynas buvo naudojamas absentui gardinti, kuris dabar yra uždraustas dėl savo toksiškumo, tačiau vis dar naudojamas vermutui paskaninti. Apribojimai susiję su tujonu, pagrindine pelyno aliejine chemine medžiaga, kuri suteikia gėrimui unikalų žalsvą atspalvį. Įdomu tai, kad absentas, kaip gėrimas, dažniausiai buvo siejamas su meile, o pelynas ir šiandien naudojamas kituose meilės gėrimuose.

Tačiau absentas nebuvo pirmasis alkoholinis gėrimas, įmirkytas pelyno ekstraktu. Romėnai šio augalo dėdavo į vyną. Taip jie švęsdavo pergales mūšiuose, primindami sau, kad kiekvienas laimėjimas turi ir karčiąją pusę. Pelyną naudojo ir keliaujantys krikščionių riteriai kaip maro prevenciją ir vaistą – dar jis kartais vadinama kryžiuočių žole. Senovės egiptiečiams tai buvo antiseptikas, beduinams – laimės bei apžavų smilkalai, viduramžių Anglijoje – blusų repelentas, o Šekspyras pasiūlė karčiuosius pelyno lapus naudoti atjunkant kūdikius. Rusijoje tai buvo žolynas, kuris turėjo apsaugoti nuo undinių ir kitų vandens dvasių.

Pelynas taip pat glaudžiai siejamas su gyvatėmis, nes teigiama, kad tai buvo pirmasis augalas, išaugęs šalia vingiuojančio tako, vedančio iš Edeno sodo. Todėl tikima, jog pelynu būtų galima gydyti gyvačių įkandimus, taip pat bičių, vapsvų ir skorpionų įgėlimus.

Šio augalo jėga yra labai didelė, todėl jį vartoti rekomenduojama tik labai mažomis dozėmis. Džiovinto augalo ryšulėlis paprastai smilkomas neilgai, vos kelias minutes. Pelynas turi savybių, atstatančių mūsų harmoniją su gamta. Padeda sustiprinti intuiciją, išsikviesti dvasias, o taip pat gali pasitarnauti kaip auka joms. Tai augalas, kuris sugeria į save visą informaciją, ypatingai sunkią, ir ją neutralizuoja. Pelynas stiprus, magiškas, bet ne agresyvus. Seniau naudotas apsmilkant ligonius, jo dūmais šalinamas energetinis pakenkimas. Tinka norintiems apsivalyti, išsivaduoti iš netinkamų santykių, prisirišimų, nusivylimų bei nuoskaudų. Šio smilkomo augalo kvapas išsilaiko labai ilgai, jis kartoko, stipraus skonio.

Panaudojimas liaudies medicinoje: nuo seno pelynas buvo naudojamas daugeliui negalavimų gydyti. Karčiojo kiečio trauktinė puikiai tinka esant virškinimo problemoms ar kaip antihelmintinė priemonė. Jis taip pat gali būti naudojamas nuotaikai gerinti, nes teigiamai veikia nervų sistemą. Pelynas turi priešgrybelinių, antimikrobinių savybių, o taip pat pasižymi ir antioksidacinėmis savybėmis. Kartu tai ir natūralus antibiotikas, kuris vartotas įvairiomis formomis – arbatomis, antpilais ar smilkant.

Raudonėlis (lot. Origanum vulgare)

♂︎

Planeta: Merkurijus

Stichija: Oras

Magiškos galios: sveikata, džiaugsmas, meilė, sėkmė, apsauga, svajonės

Šiltas, raminantis, skanus ir stebuklingai kvepiantis raudonėlis sukelia meilės, bendrumo ir laimės virpesius. Raudonėlis yra labai populiarus augalas, ypač mėgstamas naudoti itališkame maiste.

Raudonėlis, kilęs iš Egipto ir paplitęs daugelyje pasaulio šalių, auginamas daugiau nei 3000 metų. Origanum pavadinimą pirmą kartą pavartojo graikų gydytojas Hipokratas. Jis kilęs iš graikų žodžio oreos, reiškiančio „kalnai“ ir ganeos, reiškiančio „džiaugsmas/šviesa/grožis“. Iš šių dviejų žodžių prasmių susidaro bendras pavadinimas „kalnų džiaugsmas“. Tai tarsi pasakoja apie šio augalo grožį ir gausą Viduržemio jūros kalnų šlaituose, kur jis dažniausiai ir auga.

Graikų mitologijoje pasakojama, kad meilės deivė Afroditė Olimpo kalne, savo sode, augino raudonėlį kaip džiaugsmo simbolį. Senovės romėnai tikėjo, kad tai Venera yra atsakinga už raudonėlį, suteikdama jam saldų kvapą ir taip primindama mirtingiesiems apie jo grožį. Dažniausiai raudonėlis buvo naudojamas meilės burtams ir ritualams, o per vestuves dedamas ir į puokštes. Tiek Romoje, tiek Graikijoje buvo įprasta, kad nuotaka ir jaunikis per vestuvių ceremoniją dėvėtų raudonėlio vainiką ir taip būtų meile palaiminama santuoka.

Kituose pasakojimuose teigiama, kad raudonėlis prikvies būsimą moters sutuoktinį. Buvo tikima, kad jei moteris prieš miegą po lova padėtų raudonėlio šakelę, jos sapnuose pasirodydavo Afroditė ir taip atskleistų būsimojo sutuoktinio tapatybę.

Raudonėlis panašiai gali būti naudojamas ir šiandien. Jį tinka turėti su savimi, pakabinti virš santuokinės lovos, kad užtikrinti laimingą, meilės kupiną santuoką, puošti žvakes meilės burtams arba įdėti į maišelius. Jis taip pat gali būti naudojamas vonios ritualuose, kad pritraukti meilę.

Be meilės burtų, raudonėliai buvo naudojami ir apsaugai. Aristotelis pastebėjo, kad suėdę gyvatę vėžliai, tuoj pat eis skabyti raudonėlio lapų. Jis manė, kad tai gali gydyti nuodų poveikį, todėl raudonėlis gali būti naudojamas kaip priešnuodis ir taip išsaugoti gyvybę. Ši žinia sklido per laikmečius, todėl monarchai primygtinai reikalavo naudoti raudonėlį ruošiant maistą. Buvo tikima, jog tai apsaugotų nuo galimo nunuodijimo, nors ir nebuvo įrodyta, kad tai veiksminga.

Taip pat manyta, kad raudonėlis apsaugo nuo blogio ir buvo auginamas lauke aplink namus, kabinamas virš durų ar nešiojamas kaip apsauginis amuletas. Be to, tikėta, kad raudonėlis apsaugo pieną nuo rūgimo per perkūniją (manyta, kad perkūnija suraugina pieną), todėl buvo maišomas su čiobreliais ir dedamas šalia pieno kibirų. Dėl šios priežasties raudonėlis gali būti naudojamas apsaugos burtams ir ritualams, kad užkirsti kelią nepageidaujamiems svečiams, negatyvui ir piktiems ketinimams patekti į namus.

Taip pat yra išlikę įrašų, kad raudonėlis naudotas nuspėti išėjusių protėvių laimę. Graikijoje tikėta, kad jei ant mirusiojo kapo auga raudonėliai, tai reiškia, jog pomirtiniame gyvenime jie laimingi ir ramūs. Todėl raudonėlis buvo naudojamas per ritualus, skirtus pagerbti protėvius. Šį augalą tinka dėti ant altoriaus skirto protėviams, kad suteikti jiems ramybę, arba naudoti atliekant kitus dvasinius ritualus, nuraminti dvasias, su kuriomis dirbate.

Keletas raudonėlio magiškų galių:

Drąsa: išsimaudykite raudonėlio vonioje, kad nusiramintumėte ir suteiktumėte sau aiškumo judėti pirmyn ištikus nesėkmei.

Laimė: įdėkite raudonėlio prie laimės burtų, kad patirtumėte džiaugsmo jausmą šioje akimirkoje.

Paleiskite senus energetinius saitus: nubraukite raudonėlio augalo lapų, įtraukite į plaučius jų kvapo ir leiskite lapams pabirti tarp pirštu ant žemės.

Teisingumas: smilkykite raudonėlį ir siųskite ketinimą, kad viskas įvyktų lengvai taip, kaip turi įvykti.

Raudonėlį tinka auginti kaip vazoninį augalą tose patalpose, kuriose patiriama didelė įtampa. Raudonėlis sumažins bet kokių žalingų žodžių, minčių ir emocijų poveikį.

Panaudojimas liaudies medicinoje: raudonėlis skatina prakaitavimą, dažniausiai naudojamas peršalimui ir gripui gydyti. Taip pat tinka kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė, vartojama kosuliui ir kitoms kvėpavimo takų infekcijoms gydyti. Dėl savo antiseptinių savybių jis puikiai tinka lengvinti burnos skausmus bei gerklės infekcijas, taip pat įpjovimams ir žaizdoms. Be to, raudonėlio eterinis aliejus gali būti naudojamas gydant įtampos sukeltus galvos skausmus, taip pat raumenų skausmams ir reumatui lengvinti.

Šalavijas (lot. Salvia officinalis)

♂︎

Planeta: Jupiteris

Stichija: Oras

Magiškos galios: ilgaamžiškumas, apsauga, apsivalymas, išmintis, norai

Šalavijo pavadinimas, pastebėjus gydomąsias šio augalo savybes, kilo iš lotyniško žodžio salvare, kurio reikšmė – „apsaugoti“ arba „gydyti“. Senovės graikai ir romėnai kramtydavo šalaviją, siekdami pagerinti savo protinę veiklą ir netgi naudojo jį dantims valyti. Taigi šalavijas gali būti naudojamas išminčiai, intuicijai stiprinti ir atminčiai gerinti. Romėnai taip pat tikėjo, kad šalavijų valgymas apsaugo nėščias moteris, gali pagerinti vaisingumą ir pailginti gyvenimą. Senovės egiptiečiai, kaip ir romėnai, taip pat tikėjo, kad šalavijas skatina vaisingumą, tad moterys gerdavo šalavijų sultis. Šalaviją ir šiandien tinka kabinti virš lovos miegamajame arba naudoti kitiems vaisingumo ir nėštumo ritualams bei burtams.

Dėl savo natūralių antimikrobinių savybių ir stipraus, pikantiško kvapo šalavijas buityje dažnai buvo naudojamas mėsai konservuoti. Šalaviju gydė daugybę negalavimų, įskaitant gerklės skausmą, atminties praradimą, karščiavimą, podagrą ir net marą, todėl jis įgavo apibūdinimą „gydantis“. Bėgant laikui, šalavijas pradėtas sieti su nemirtingumu. Taip pat šalaviju buvo gydomi gyvatės įkandimai. Šis augalas turi ir priešuždegiminių savybių bei yra laikomas puikia vaistažole, padedančia gydyti daugelį negalavimų.

Šiandien šis augalas gali būti naudojamas burtams, susijusiems su gijimu ir bendra sveikata, taip pat siekiant ilgaamžiškumo. Šalavijas turi magišką galią sukurti emocinę apsaugą ir gali padėti išgydyti sielvartą. Seniau tikėta, kad su savimi nešiojamas šalavijo lapas gali pritraukti gausą.

Šalavijas sukuria galingą apsaugą, tad ir šiandien jis naudojamas smilkymo ritualui. Šio papročio atsiradimui didelę įtaką turėjo indėnų genčių tradicija smilkomu šalaviju apsivalyti patiems. Siekiant išsklaidyti negatyvą, juo buvo smilkomos patalpos bei daiktai. Nors tradicinėse praktikose smilkymui įprastai yra naudojamas baltasis šalavijas, tam tikslui tinkamos naudoti ir kitos šalavijo rūšys. Šalavijas turi savybę ne tik išvalyti erdvę, bet taip pat tikima, kad jis suteikia bendrą apsaugą. Beje, yra sakoma, kad sode, kur pasodinti šalavijai, turėtų augti ir kitų augalų, nes tai pritraukia sėkmę.

Senovėje šventyklose ir religinių ritualų metu buvo deginamos džiovintos šalavijų šakelės. Graikai ir romėnai rašė, kad šie smilkomo augalo dūmai suteikia išminties, koncentracijos ir proto aštrumo. Dešimtajame amžiuje arabų gydytojai teigė, kad šalavijas atneša nemirtingumą arba bent jau ilgą bei sveiką gyvenimą. Anglijoje XVII amžiuje karališkųjų rūmų grindis tarnai barstydavo šalavijų ir levandų mišiniu, kad padėtų neutralizuoti kasdienio gyvenimo kvapus.

Panaudojimas liaudies medicinoje: šalavijo lapai dažnai naudojami burnos, gerklės ir tonzilių uždegimams gydyti, nes jo eteriniai aliejai nuramina gleivines. Jis gali būti naudojamas kaip burnos skalavimo priemonė, skirta gydyti gleivinės uždegimus. Vartojamas į vidų sumažina prakaitavimą, o išoriškai tinka žaizdoms gydyti. Šalavijas dera ir kaip prieskoninė žolelė patiekalams pagardinti.

Usnis (lot. Cirsium)

♂︎

Planeta: Marsas

Stichija: Ugnis

Magiškos galios: stiprybė, apsauga, apsivalymas

Dažnam išgirdus žodį usnis arba dagys, jis tarsi neskamba kažkaip ypatingai, stebuklingai, greičiau jau kelia sąsajas su piktžolėmis ar kitais, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nenaudingais augalais. Žemės ūkyje usnis ar dagys tarsi netvarkingumo ir savo aplinkos nepriežiūros ženklas, nes auga ne tiek nederlingoje, kiek geroje, bet netinkamai prižiūrimoje žemėje. Tad tai lyg prastos reputacijos augalas, lengvai randantis būdą gyvuoti.

Tačiau jei pažvelgtume giliau, įsiklausytume į liaudiškus šio augalo pavadinimus, sklandančius įvairiose tautose – velnio erzintojas ir baidyklė, raganius, pievų naikintojas, atrastume visai kitą magišką jo prasmę ir naudą.

Šis augalas kilęs iš Europos regionų ir dažnai aptinkamas Viduržemio jūros pakrantėse. Jis sunkiai išnaikinamas, nes labai gajus, tam reikia pašalinti jo šaknis.

Dagys vadinamas velnio erzintoju, nuo seno buvo siejamas su burtais ir magija. Liaudies pasakojimai byloja, kad Dievas sukūrė dagį, kad padėtų žmonėms. Tačiau, nepaisydamas Dievo, velnias norėjo sunaikinti šį augalą. Jis ketino nukasti jo šaknį, bet skubėdamas pamiršo, kad ji kieta ir sumedėjusi. Taigi, jam kandant, išsilaužė priekinį dantį ir nuo to laiko jo jam trūks visą amžinybę.

Viduržemio jūros šalių kaimo vietovėse įvairių dagių šeimos augalų žiedai vis dar dažnai valgomi kaip daržovės. Žymiausias jų atstovas – artišokas – užkariavo net išrankiausių gurmanų lėkštes ir gomurius visame pasaulyje. Kitos dagių ir usnų rūšys neturi kaip šis pusbrolis didelio kamuolinio žiedpumpurio, bet yra tokios pat valgomos ir galbūt net naudingesnės. Šiuose augaluose ypač dažnai vertinami ne žiedlapiai, o jų sėklos.

Viduramžiais buvo tikima, kad šis dygus augalas gali neutralizuoti nuodus, pasiutusių šunų įkandimus ir netgi apsaugoti nuo maro. Šakniastiebiai ir jauni augalai yra valgomi. Sutrinta ar kitaip sutraiškyta bei sumalta usnies ar dagio žolė, kad taip sunyktų jos spygliai, vėliau naudojama kaip pašaras galvijams ir arkliams. Tokio tipo pašarai anksčiau buvo plačiai naudojami Škotijoje, prieš pradedant auginti specialius pašarinius žaliuosius augalus. Daugelio dagių jauni stiebai taip pat yra valgomi, naudoti ir žmonių maistui ne tik bado metu, apkarpant jaunus stiebus bei lapus nuo spyglių, o iš sėklų spaudžiamas aliejus.

Nuo seno protėviai usnį pažinojo kaip apsaugos ir gyvybingumo augalą, galintį pašalinti negerumus. Usnis simbolizuoja ištvermę, drąsą ir norą išgyventi. Šio augalo naudojimas savuose ritualuose suteikia energijos ir stiprina gyvybingumą, tuo pačiu padeda sukurti sveikas asmenines ribas, lengviau susitvarkyti su iššūkiais bei paleisti iš savo gyvenimo viską, kas nebetarnauja. Tikėta, kad ji turi apsauginių savybių, tad iš šio augalo buvo ruošiami nuovirai bei vonios, galinčios pašalinti kūne susikaupusias įtampas ir neigiamas energijas.

Kambaryje su usnimi padėtas dubenėlis gerina nuotaiką ir sustiprina jame esančių gyvybinę energiją. Taip pat jos žiedą galima nešiotis su savimi, kad turėtumėte papildomos jėgos ir energijos. Tikėta, kad šis augalas, auginamas sode arba nešiojamas kišenėje, suteikia apsaugą ir padeda išvengti melancholijos. Taip pat usnį galima auginti prie savo namų durų, kad apsisaugotumėte nuo blogio ir nepageidaujamų lankytojų. O įmetus šio augalo į namų ugnį, žaibas aplenks tą erdvę. Seniau usnų pūkais kimšdavo pagalves ir antklodes bei naudojo įvairiems burtams ar depresijai lengvinti. Sakoma, kad kai vyras nešiojasi su savimi usnies žiedą, jis tampa geresniu meilužiu.

Vienas iš ritualų – išsivirti usnies nuovirą. Nuėmus jį nuo ugnies, reiktų atsisėsti šalia dubens ir pradėti medituoti. Kylant garui bus išgirsti kylantys iš vidaus klausimai ir aplankys atsakymai į juos.

Dagys seniau buvo naudojamas magijoje apsaugai ir palaiminimui, jaučiant kad kažkas linki pikta. Anglijoje aukščiausias surastas dagys tarnavo kaip stebuklinga lazdelė, Škotijoje šis augalas – nacionalinis simbolis.

Dagius seniau barstė grūdų laukuose, kad išvarytų nelabuosius, o sėklos buvo deginamos, kad atitolintų piktųjų dvasių sukeltas ligas. Už raganavimą teisiamoms moterims buvo duodamas gėrimas iš usnies sėklų ir jonažolės, kad jos pasakytų tiesą. Airijoje usnis laikyta fėjų augalu.

Suradus usnies žiedą, kuris jau subrandinęs sėklas ir pasiruošęs paleisti pūkus, galima sugalvoti norą ir paleisti jį vėjui.

Džiovintus usnies žiedus ar šaknį galima naudoti gaminant smilkalus, lygiomis dalimis maišant su smulkiažiede tūbe, juozažole, sandalmedžiu, frankincensu ir cikorija.

Vaikui išsigandus buvo pakaitinami, pasmilkomi usnies lapai ir leidžiama pakvėpuoti dūmais. Taip pat ja senovėje aprūkydavo namus nuo nužiūrėjimų ir blogos akies.

Panaudojimas liaudies medicinoje: tai puikus vaistažolinis augalas, nuo senovės naudojamas lėtinių ir ūmių uždegimų atvejais. Šaknų nuoviru slopina nemigą, nerimą, nervinius sutrikimus. Ji laikoma kraują atstatančia priemone, gerinančia kraujotaką, tvarkančia kepenų sutrikimus, aktyvinančia atmintį.

Jauna usnis, kaip kepenis valanti priemonė, žinoma jau pora tūkstančių metų.

Magiškų smilkalų įsigyti galite: https://www.sventasmedis.lt/produkto-kategorija/smilkalai/