Gyvenimas yra kūryba.
Gyvenimas yra kūryba.
Kūryba yra gyvenimas.
Šios nuotraukos kokį mėnesį tyliai gulėjo mano archyvuose. Jų bendraautorė – mama.
Iš kart po pokalbio, šį mėnesį jau išėjusiam straipsniui apie lietuviškus žolynų smilkalus, jutau, kad jam norėsis naujos nuotraukos, niekur nerodytos, nešmėžavusios.
Su ta mintim, tik atvykus toliau smilkalų rišt kaiman, pabėriau kas pirmiausia sukosi viduj – gėlių vainikas didelis. O su juo ant galvos ir aš pievoje.
Dar beskinant tose pačiose pievose gėles jam, širdyje ėmė ryškėti ir matytis kontūrai visai kito paveikslo. Tad vainikas pamažu virto tarsi dviem persipynusiom gyvatėm, kurios susivynioja į aštuoniukę apkabindamos mane.
O gal į begalybę.
Spiralę.
Kaip jaučiasi, taip matosi.
Visi atsakymai teisingi.
Tikiu, kad kiekvienas čia ras dar ir kitų, savų prasmių.
Buvo ir primatavimų gulint ant pievos.
Daug juoko.
Kūrybos grynumo.
Ir netikėtumo.
Nes tiesiog kuri, iš to kas ateina, iš vidinių pajautimų.
Be didelio plano.
Tik iš jausmo.
Visai kaip vaikystėj, kur Pasaulis buvo toks paprastai beribis.
Taip iš to pačio jausmo buvau apkarūnuota Šv. Juozapo lelijų žiedais. Nes praeidama per kiemą pro jas žydinčias, suvokiau, kad jų irgi norisi šiame paveiksle.
Tik kur jos galėtų nugulti?
Ant galvos!
Nes kokios gi tos gyvatės be karūnų?
Mama akimirką paabejojo ar lelijos derės su pievų, laukų paprastom gėlėm. Bet jos ir tapo viso to paveikslo karūna.
Fotosesija irgi verta atskiro skyriaus. Kai jau nupynėm, sutvirtinom, primatavom – beliko įamžinti. O aplinkinėse dienose matėsi tik daug lietaus ir taip mažai saulės, bet vidinis jausmas sakė – važiuojam ieškoti tos atviros pievos DABAR.
Kur – neaišku.
Vėdė tik jausmas, kad pati širdis pamatys TĄ vietą.
Ir debesys tikrai ėmė ir prasiskyrė dovanodami vakarėjančio dangaus spalvų, jų potėpių grožį.
Ant kalniuko.
Dobilų pievoj.
Kur už nugaros stūkso Liepynė.
Tiek daug prasmingų simbolių.
Mama po visko sakė – tiek smagiai seniai juokiaus.
Apie tai ir yra kūryba man – lengvumą bei sielos džiaugsmą. Leidimą sau kurt kaip jaučia tavo vidus ir negalvot – telpi tu čia į kažkokį kažkieno kito sukurtą rėmelį ar ne.
Apie tai lai būna ir pats gyvenimas.
Galiausiai ta aštuoniukė virto dideliu ratu. Kuriame pasėdėjome ir pabuvome abi kiekviena savuose pajautimuose.
Ši kūrybinė patirtis man ir pasakoja apie gamtos lengvą gebėjimą kisti, transformuotis, keisti pavidalus. Taip pat apie augalus, kaip kantriausius mokytojus, gyduolius, žiniuonius ir vedlius gyvenimo kely.
Telieka tik įsiklausyti širdimi.
Atsiverti.
Gyvenimui ir patyrimui.
Nes viskas jame ir yra paprasta.
Tad lengvos kasdienės gyvenimo kūrybos!
#pievųvainikas#rankųdarbokūryba#smilkalai#smilkymas#rankųdarbosmilkalai#rankųdarbas#pasipuoštisieląkūryba#pievųvasara#gyvenimassavojšviesoj#kasdienybėsmagijawww.sventasmedis.lt