Kas yra smilkalai? Ir kas nėra smilkalai? Nepatogūs pamąstymai.

Kažkurią dieną atėjo mintis, kad mes gyvename bene labiausiai visokeriopai prikvėpintoje būtyje. Pagal tendencijas, kurios sakyčiau netgi brukte brukamos paskutiniais metais per socialinius tinklus, turi kvepėti viskas. Pradedant rankų muilu, baigiant skalbikliais, plovikliais, minkštikliais. O kur dar dezinfekantai, valikliai, kosmetika, kvepalai, įvairūs purškalai, žvakės ir galiausiai – smilkalai. Tokia visiška kvapų kakofonija.
Tikiu ir žinau, kad visa ši mada irgi praeis, kai žmogus persisotins viso to ir jo nuodų taurė persipildys.

Bet ar kada susimąstėte ir pajutote, kad dauguma šių kvapų yra sintetiniai ir juos sugeriam į save. Kad ir paprastas pavyzdys – tarkim miegate patalynėje, išskalboje stipriai parfumuotu skalbikliu. Naktį šie patalai daug valandų liečiasi su oda, kūnas įšyla, poros veriasi ir tas kvapias medžiagas geriate į save. Dieną nešiojate rūbus, kurie irgi išskalbti tuo pačiu. Ir paskui žmogus stebisi iš kur tos alergijos ar kiti mįslingi negalavimai. Prieš kokius 20 metų praėjau šią patirtį, kai prisisodrinau visų tų extra kvapų buityje, priemonėse. Tada kiekvienas rytas prasidėdavo su sloga ir padidintu jautrumu viskam. Teko keisti įpročius ir pagyventi su minimumu kvapų. Kūnui pamažu palengvėjo ir dabar jau į visus tuos visur gausiai žarstomus kvapus žvelgiu itin atsargiai.

O jei atidžiai peržvelgus kasdieną ant savęs tepamų, aplinkoje purškiamų ir visaip kitaip naudojamų dalykų sudėtis? Kiek jose natūralumo ir kiek visokiausių keistų priedų? Ir tada gal tas ‘vienur truputis’ dar ‘kitur truputis’ susisumuoja ir tampa nebe truputis, o kasdienės nemenkos dozės.

Bet siaurinkim temą ir sugrįžkim prie smilkalų. Praėjusią savaitę darbe valė kondicionierių. Atvyko meistras ir viską kruopščiai iššvarino. Reikėjo išimti ir groteles, kurios sulaiko įvairiausias ore kybančias, skraidančias daleles, kad jas nuplauti.

Buvo labai smalsu pamatyti ir įsitikinti kas gi nusėda ant jų. Juk smilkau, o ir gatvė netoli, tad įdomu kuo gi kvėpuoju. Tai jo žodžiais – ‘čia tik visokia lengva dulkė, tarsi pūkas nuo sausų augalų, labai paprastai nuplaunamas’. Ir pradėjo pasakoti, kad gretimais esančiam manikiūro salone irgi ką tik valė. Tai sakė, kad viskas buvo apkibę lipniu riebalu, tokia tarsi tankia mase, sunkiai nuvaloma. Taip gimė tolimesnis pokalbis apie sveikatą, kaip svarbu kuo kvėpuojame.

Ši iliustracija tik labai maža apie tai, kad visi pasirinkimai skaičiuojasi. Kartais mes jų nematome ir nesuvokiame aiškiai, bet jie veikia mus.

Čia galėtų būti ir atsakymas į kai kurių abejones apie smilkalus. Būna, kad klausia kaip čia yra su tuo dalyku, ar smilkymas nekenkia, ar ne dūmais, tiesiog neaiškiais degėsiais kvėpuojame. Ir taip, ir ne. Priklauso nuo pasirinkimų.

Smilkdamas natūralus smilkalas, tas kuris tikrai pagamintas tik iš augalų, be jokių neaiškių priedų ir paslėptų neskaidrių dalykų, išskleidžia aplink save to augalo vaistingąsias savybes, jo gryną kvapą. Smilkymas – tai vienas iš būdų patirti pasirinkto žolyno ar netgi jų derinio sveikatinančią galią. Kad taip viskas veikia, dar senų senovėj pastebėjo mūsų protėviai. Natūraliais smilkalais vadinu tuos, kurie arčiausiai prado – gyvų augalų ir pačios gamtos. Tai rišti, lipdyti iš smulkintų žolynų ir įvairiausi sakai. Beje, įdomu tai, kad natūralūs smilkalai tarsi net patys save dozuoja – jų negali daug ar palikti savaime smilkti, turi elgtis saikingai, nes uoslei taps tiesiog nemalonu.

Šioje vietoje itin svarbu patikslinti, kad smilkalų lazdelės, kurios tik įmirkytos aliejuose – geriau jei eteriniuose, bet dar dažniau būna, kad tiesiog netgi kažkokiuose kvapniuose, sintetiniuose, mano suvokimu, nėra natūralūs smilkalai. Žinau, kad šis pasakymas nemažai kam kirsis su jų įsitikinimais, įtikinimais ir įtikėjimais. Tas suvokimas ir išsigryninimas man atėjo stebint kūno reakcijas, tyrinėjant. Klausant daugybės istorijų, atsiliepimų ir pasidalinimų. Viską sisteminant ir jungiant į viena.

Žinoma, kad bandžiau ir tokių, nes o kaip kitaip galėčiau perteikti skirtumus, papasakoti apie tai. Taip ieškojau, tyrinėjau, stebėjau savo kūno atsaką, nes jis visad pasako tiesą. Ta patirtis buvo būtina ir ji atvėrė žinojimą apie ką yra pats smilkymas bei kaip atrodo, kvepia natūralūs smilkalai. Ir atidengė tai, kas jie nėra. Gal slepiasi po tuo užvadinimu, bet nėra. Kad tai gali būti tik kažkokios degios įkvėpintos lazdelės, bet tai nebus smilkalai.

Tereikia gerai įsiklausyti ir leisti sau sąžiningai paanalizuoti – degant tokią smilkalo lazdelę jūs uodžiate degančius aliejus, jų kvapus. Paprasčiau – degančius kvepiančius riebalus. Ne augalus. Būna, teko matyti, kad net atsispaudę didelės riebios žymės ant pakuotės aiškiai jau sufleruoja apie ką tokie smilkalai yra.
Dar reiktų nepamiršti, kad tokios lazdelės neretai tiesiog anglies pagrindu pagamintos. Daug jų pas mus užvežta. Labai daug. Ir tai, kad sakoma, jog kažkokios lazdelės iš Balio ar Indijos, lyg tai būtų kažkas ypatingo, dar nieko neliudija apie jų kokybę. Tas teiginys pats savaime nieko neįrodo. Kaip tik netgi labiau šioje vietoje suklusčiau ir rinkčiausi atidžiau.

Pagrindinis ženklas kaip lengvai atpažinti smilkalus, padarytus su anglimi – juoda smilkalo spalva. Ir tai nėra kažkokie mašinos uždeginimai, kaip kad bandoma pateikti, kai jau aplink vis garsiau ima kilti abejonės dėl kokybės ir turinio. O net jei jie ir būtų, tai ar žodis ‘uždeginimas’ ir juoda spalva nėra vėl apie degėsius? Arba kitaip – tą pačią anglį? Logikos svarbu nepamesti ir kritinio mąstymo. Šitoj vietoj spręsti kiekvienam pačiam reiktų ar ta papildoma anglis ore yra vaistas ar nuodas tavo sveikatai.

Kam visa tai daroma, ta anglis dedama kaip pagrindinė medžiaga? Na tam, kad geriau degtų. Ir pigu. O ir pagaminimo technologija tada labai paprasta – imi paprasčiausią negudrų dalyką kaip bazę ar jos dalį, įmirkai aliejuose ir užvadini smilkalu. Beje, kadangi šia sritimi domiuosi senokai ir giliai, tai mačiau yra galimybė netgi nusipirkti pagamintų ‘tuščių’ lazdelių, kūgelių tam tikruose didmenos vietose. Pigiai, dideliais kiekiais. O tada tiesiog paimti ir užkvėpinti. Ir prašau – jau gali sakyti, kad sukūrei savo smilkalų brand’ą. Bet ar tikrai? Čia velgi pamąstymui ir atidumo lavinimui.

Beje, grįžtant prie namų švaros, oro jame. Savo ausimis esu girdėjus pasidalinimą, kaip viena moteris smilkė tokias visokias lazdeles, nelabai gilinosi. O kai darė generalinę namų tvarką, valė langus, tai pamatė, kad viskas suodžiais nujuodę. Tad ar tikrai visi smilkalai apvalo?

Būna ir užmaskuotų – viduje anglis, iš išorės kitokia masė. O kur dar dažnai naudojamos spalvotos bambuko lazdelės, ant kurio laikosi visa tokio smilkalo kvapni masė. Ar dedamos ryškios spalvos, kažkokie dažai į pačią smilkalų masę, kad ji iš tolo šviestų, atkreiptų dėmesį ir viliotų. Kur visa tai, tie dažai, ta sintetika vienaip ar kitaip nusės, visos tos dalelės? Kaip jaučiate vidumi – ar tai sveika?

Vienu metu, kai pradėjau stipriai į tai gilintis, ėmiau jausti, kad pati nebesuprantu kur tiesa ir apie ką iš vis smilkalai bei pats smilkymas yra. Tad, tikiu, žmogui, kuris toli nuo viso to, dar sunkiau sujungti galus, kad rast atsakymus. Kitas net nesigilina, aklai tiki viskuo, kas yra sakoma. Galiu pasakyt tik viena – pasikliaukit kūno impulsais. Net jei garsiai žodžiais trimituojama labai kitaip.

Vėl iš patirties galiu pasakyti, kad natūralūs smilkalai, tie kur lipdyti rankomis iš grynų augalų, dervų, dažniausiai yra įvairiausių rudų atspalvių – nuo šviesių iki itin tamsių. Dar žalsvų, jei juose bus spygliuočių daug. Rausvų nuo erškėtrožės ar rožės žiedlapių. Ir tai, jie labiau rudi, nei ryškiai raudoni ar ciklameniniai, nes taip skyla pigmentai juos smulkinant, apdorojant ir džiovinant.
Bet ne grynai juodų.
Vienintelis kartas per tuos ne vienus metus, kai kuriu smikalus ir mačiau juos itin tamsius, buvo tada, kai juose užmaišiau daug juozažolės. Bet ir tai jie nebuvo juodi.
Ir dar – jie turi savo faktūrą, atsirandančią dėl smulkintų augalų dalelių.
Pati pereinu visus smilkalo pagaminimo etapus nuo pat augalo nuskynimo, kartais ir užauginimo, iki pavertimo smilkalu. Tad matau, patiriu aiškiai kaip kas vyksta, kaip gali būti ir kaip – nelabai. Arba dar kitaip tariant – neturėtų būti.

Jau tarsi yra sutariama, kad degantys aliejai, riebalai išskiria į aplinką nuodingas medžiagas. Jos nusėda žmogaus kūne, jo aplinkoje. Todėl jau beveik atsisakiau net sojų vaško žvakių, labiau renkuosi bekvapes tik dėl baltos spalvos, kai jos norisi. Ir pamažu lieku prie amžinos klasikos – bičių vaško. Nes ir čia patyriau koks yra milžiniškas kokybinis skirtumas. Kažkada ir apie tai išsiplėsiu.

Dar vienas lyg nedidelis niuansas, bet labai svarbus – esu skaičius, kad jei kažkokius kvapus užuodžiame ilgiau nei 15 min. jie tiesiog nėra sveiki mums, mūsų kūnui. Visa tai tampa nuodais. Kas atkartojo ir mano pojūčius, kad nėra malonu kažkokį intensyvų kvapą užuosti ilgai. Ir svarbiausia – jo taip paprastai neišvėdinsi, jis tave persekios, tarsi prilips. Su smilkalais, pagamintais iš augalų ar kuo natūraliau, taip nenutinka.
O bandyti sakyti, kad ir taip aplink visur ore CO2, suprask anglis, kad tarsi sumažint abejones, sumenkinti žmogaus susirūpinimą dėl smilkalų kokybės, pagamintų su anglimi – ne išeitis. Jei žmogui prireiks anglies, jis ją nusipirks tiesiog kaip anglį.

Ir dar vienas svarbus tokių smilkalų lazdelių požymis – jos nekvepia kažkuo natūraliu. Greičiau jau stipriai, aitriai net neuždegus. Kartais tai net pabrėžiama kaip privalumas, o pati jaučiu kaip labiau minusą. Neprimena tai jokių artimos gamtos kvapų. Neužuodžiu jokio tikrumo ir natūralumo. Mano kūnas net neuždegus į jas reaguoja labai aiškiai – pykina, griaužia gerklę, gali imti svaigti galva. Atmetimo reakcija visiška. Na tiesiog norisi kuo greičiau atsitraukti nuo to kvapo. Ir čia ne dėl to, kad kažkokių kvapų ‘neatidirbau’, kad jie iškelia mano kažkokias vidines spragas, kuo irgi būna bandoma spekuliuoti. Nes kodėl mano pačios ar kitų užauginta, surišta ar sumaišyta levanda man kvepia, o ta sintetinė – smirda?

Tiesa, reiktų pažymėti, kad smilkoma natūrali levanda kvepia truputį kitaip – subtiliau, ramiau, nei tie kitokio pavidalo kvapai. Nes gal ten ne augalas kvepia, o šis tas kito?

Beje, daugybė sutiktų žmonių, klientų per muges ar parduotuvėje paliudijo tą patį – kad išgirdus žodį ‘smilkalai’, tai kelia tokius nekokius prisiminimus, asociacijas. Dažnas automatiškai iš kart tai stipriai atmeta, nes yra tekę pajausti tokius pačius nemalonius pojūčius. O vat tada atsargiai, iš tolo parodai augalo ryšulėlį, papasakoji, uždegi jį ir nėra pasipriešinimo. Žmogus net pats nustemba dėl tokio skirtumo, pajutęs kitokius sužadintus pojūčius ir savo smalsumą.
Kartais susimąstau, kad net ir per tokią nedidelę kasdieninių ritualų dalelę galima dar labiau save atitolinti nuo gamtos ir esmės. Tiesiog savo pasirinkimais.

Tad paneigsiu ir dar vieną teiginį, kad smilkant tokias lazdeles, galima kažką kalbėti apie jų psichoterapinę naudą. Kaip svylančių aliejų kvapai gali daryti teigiamą poveikį tavo emocijoms, būsenoms? Man tai panašiau į pasakų sekimą. Įtaigą ir saviįtaigą. Nes pabandykit padeginti paprastą kokosą, papają, mangą. Čia paėmiau pavyzdžiu itin keistas sudedamąsias dalis, kurias galima užtikti tokiose parduodamose lazdelėse. Galima padeginti ir džiovintą tokį vaisių. Ką užuosite? Apie ką tai bus? Gal tiesiog degėsius ir svilėsius? Vaisiai yra tam, kad juos valgyti, o ne kad susintetintus, jų skonį atkartojančius kvapus, uostyti smilkalų pavidalu. Nebūna natūralių smilkalų braškių skonio. Skonis ir kvapas yra du atskiri jutimai. Griežtai sakau, bet kitaip nebematau kaip išsklaidyti tą masinę hipnozę, kuri skleidžiama aplink.

Tikriems smilkalams, tiems gyviems, natūraliems nuo seno naudojami spygliuočiai, mediena įvairiausia, medžių sakai, pievų augalai, įvairiausios vaistingosios žolelės, žiedlapiai. Ypatingai vertinami – laukiniai augalai, nes jų energija visai kitokia, žmogaus nepaliesta. Kuo mažiau žmogiško prisilietimo, įsikišimo, tuo viskas gryniau. Tada, tikiu, kad augalai prakalbsta savo kvapu ir neša savy sukauptas žinutes, informaciją. Čia kaip ir su stipriai perdirbtu bei neperdirbtu maistu. Toks pavyzdys dabar galvon atėjo. Niekas turbūt nesiginčys, kad skirtumas didžiulis. Poveikis žmogui taip pat.
Be to, lipdant smilkalus tokiu atveju naudojamos natūralios rišamosios medžiagos. Čia daug rankų darbo ir lėtumo. Ar kad ir mašinos lipdo, bet išlaikoma natūrali prigimtis bei sudėtis.

Kvapnios lazdelės išplito dėl masiškumo, nes galima prigaminti didžiulius kiekius iš pigių žaliavų ir užtvindyti tuo rinką.
Ir dar pamąstymui – jei kokį paprastą bambukinį iešmelį aplaistytume kokiais kvapniais aliejais, aplipintume kažkuo, tai jis juk netampa nuo to smilkalu, ar ne?
Prisimenu prieš nemažai metų iš vieno pažįstamo išgirdau, kad jis nemėgsta indiškų ir panašių smilkalų, nes jam net tas degantis bambukas duoda papildomą nemalonų kvapą. Tada nelabai suprantau apie ką tai. Dabar jau aiškiai suvokiu. Subtilybės ir plonybės atkeliauja su laiku ir patirtimi.

Dar vienas dalykas į ką verta atkreipti dėmesį – kaina. Kai sako, kad smilkalas jazmino ar agarmedžio kvapo ir visa jų sauja kainuoja kelis eurus, intuicija sako – kažkas nėra gerai. Šios žaliavos itin brangios, ne taip lengvai gaunamos. Geras santalmedis irgi turi savo vertę. Ir padirbinių jo pilna. Žmogus dėl pinigo gudrauja visaip. Tik, deja, jis apgaudinėja pats save.
Taip pat ir gintaro aliejus – brangus. Bet ir vėl garsiai abejoju – o kam jį deginti? Jis labiau skirtas kvepalams gaminti. Tad kas iš tiesų ten tada smilkoma? Nes jei paimtume ir pamėgintume padeginti gintaro dulkes – bus aiškus degėsio kvapas. Dėl to jų niekur nededu į savo smilkalų sudėtis. O vat įdėk, įmaišyk susmulkintus grynus medžio sakus – ir tada atsiskleis visos medžio subtilybės. Tada ir įvyksta kvapo alcheminiai stebuklai ir reali nauda sveikatai.
Tas pats ir su tuo pačiu jazminu – esu uždegus džiovintus jo žiedus, nes viską turiu išbandyti sava uosle, įsitikinti. Yra savitas kvapas, bet nieko ypatingo garsaus. Tad kaip išgaunamas toks intensyvus kvapas tose lazdelėse? Aliejais. Tik klausimas – kokiais? Kokia jų kokybė? Kas pasakys tiesą?

Esu uosčius smilkalų lazdelių, pagamintų iš itin gerų žaliavų, absoliutų. Jų ir kaina yra sąlyginai aukšta. Subtiliai jos padarytos, plonytės, dailios, nėra jokių rėkiančių natų. Tai kaip diena ir naktis nuo tų už nebrangiai prieinamų lazdelių. Dar kai kurie japoniški smilkalai yra visai kitokie. Irgi subtilūs, turintys istoriją, daug gylio. Taip pat kartais iš vienų pajūrio kaimynų indiškų pasmilkau, kai norisi saldžiau, kitaip nei pati kuriu ir pas mus yra. Nes ten aiškiai ir skaidriai iš kart buvo pasakyta, kad jokios anglies ir kitų abejotinų priedų. Nesu fanatiškai nusiteikusi prieš kažką ar už kažką, tik labai aiškiai renkuosi.

Beje, smilkalai nėra vien dėl kvapo ir apie kvapą. Jų pirminė paskirtis visai ne tokia buvo. Jie apskritai nėra kvepalai. Ir neturėtų būti tokiais paverčiami. O ir šiaip kvepalai yra vienas didžiausių kancerogenų. Tad kai neaiškūs kvapai, dalykai ima nugulti net į smilkalus, jau reiktų sunerimti.
Smilkant privalu gausiai vėdinti erdves. Jausti saiką. Ir dar svarbu labai atidžiai rinktis, kad neužgniaužtų kvapo dėl keistų smilkalų sudėčių.

Kaip man yra sakę – ‘tu sugadinai mane’. Čia tąja prasme, kad pamažu, lėtai parodau smilkalus, patį smilkymą kitaip ir tada jau žmogui sunku grįžti prie senų įpročių. Nepavyksta ir tiek. Nustoja ‘kvepėti’ daug kas iš ansčiau. Tai jau yra daug.
Teko girdėti ir tai – ‘dabar jau suprantu apie ką tu tiek laiko kalbėjai’. Tik kad kalbėjau tyliai, tik savam rate, kartais gyvuose susitikimuose.
Kai pradėjau šias mintis užrašyti, prisiminiau save mokykloj. Daug visko žinodavau, bet nekeldavau rankos, tik po nosim atsakymus pamurmėdavau. Nes juk ir taip viskas tarsi savaime aišku, neįdomu, einam toliau. Tai mano suolo draugė ėmė kelti ranką, taip sutarėm, ir įgarsinti atsakymus, nes – o kam paleisti vėjais. Win win.

Bet dabar matau, kad daug kam daug kas neaišku, tai ir kalbu. Bene kas antras užsukantis išsako abejones dėl pačio smilkymo, smilkalų sudėčių. Nes pojūčiai sako viena. Ir jie nesutampa su pasakojamais dalykais. Tada kyla daug susimaišymo, neaiškumo. Pati per tai praėjau.

Žinau, kad ir dabar šis tekstas gali iššaukti daug pasipriešinimo, nepasitenkinimo. Nes požiūrio kampas pasuktas truputį kiton pusėn. Nelabai patogion. Užtrukau iki minčių sudėliojimo kokį pusmetį. Pamenu kaip užsuko parduotuvėn tokia  nelabai draugiška bobutė prieš kelis mėnesius ir sako – ‘kokių čia šūdukų prisidėliojus. Va iš Balio smilkalų turiu parvežtų, o tu čia…’ Taip ir pasakė. Tada ir pradėjau analizuoti kaip iš tiesų čia yra su visais reikalais. Jau tada turėjau daug abejonių, mačiau daug neatitikimų, bet dar nepajėgiau sudėlioti visko iki galo.

Beje, toks dar vienas juokingas pastebėjimas – su aiškiu nusistatymu, net su akivaizdžia pašaipa į mano kuriamus smilkalus reaguoja tų visų atvežtinių smilkalų gerbėjai ir gynėjai. Ypatingai sakantys, kad sąmoningumo temoj save lukštena. Nors tu jiems tik švelniai parodai. Va taip iškelia kiekvienam jo vidinius dalykus augalai. Pati tai niekaip į tai nereaguoju, tik stebiu. Juk aiškiai suvokiu, kad žmogus prieštarauja savo gimtai žemei, savo šaknims. Sau pačiam. Ne man. Ir tai ne apie mane. Aš tik kuriu, kas ateina, ir įvelku į kažkokį apčiuopiamą pavidalą. Kaip sakiau, esu rami – ateis laikas, kai bus persisotinta to, kas netikra. Kiekvienas skirtingame nueitų žingsnių skaičiuje.

O su atvira širdimi, nuoširdžiu smalsumu viską itin lengvai priima nieko apie meditacijas, kakavas, ceremonijas ir jogas negirdėję žmonės. Na tie, itin žemiški, o kartu labai dangiški. Kur paprastumas šviečia iš tolo. Su jais siela šypsosi. Paradoksalu? Man regis, kad dideli dalykų ‘žinojimai’ kartais veda į tik ankštas proto dėžutes. Čia nebelieka vietos stipriau plakti širdžiai.

Seniai pasvarstydavau kodėl taip dažnai vaikomasi, lyg kažkokio magiško stebuklo, kažko atvežtinio, kai panosėj turime tokius turtus – savus kvapus. Nes žmonėms nuo seno patinka pasakos ir legendos, kurios nebūtinai yra tiesa. Jie nori tikėti – kažkuo kitu ir paskutinėj vietoj – savimi.

Taip visi dalykai, aiškumas, atsakymai ėmė gult į savas vietas. Per tą laiką dar labiau išsigryninau savo kryptį. Skaidrumas ir aiškios sudėtys bus ir toliau svarbiausia. Genialumas paprastume. Jokių abejotinų abrakadabra. 

Mylėkit savo plaučius. Oras – nemokamas resursas, palaikantis mūsų gyvybę. Tad lai įkvėpimai būna skaidrūs ir tyri.

#įsikvėptidienai #kūryba #tikrumas #natūralūssmilkalai #augalųsmilkalai #gamta #kūryba #būtiesmagija #kasdieniairitualai #smilkymas #smilkalai #lietuviškismilkalai #žolynųsmilkalai #žoleliųsmilkalai #kasdienybėsmagija #gyvenimošventumas #gyvenimassavojšviesoj #kasdienybėsmagija