Rankų darbas gydo sielą

‘- Močiute, kaip tu kovoji su skausmu?

– Rankomis, mieloji. Kai tai darai protu, skausmas dar labiau sustiprėja.

– Su rankomis, močiute?

– Taip, taip. Mūsų rankos yra mūsų sielos antenos. Kai judiname jas siuvinėdamos, virdamos, tapydamos, liesdamos žemę ar grimzdamos į žemę, rankos siunčia rūpinimosi signalus giliausiai mūsų daliai, o mūsų siela nurimsta.

Tokiu būdu sielai nebereikia siųsti skausmo, kad parodytų šią dalį, kuri prašo tavo dėmesio.

– Ar tikrai rankos yra tokios svarbios?

– Taip, mano mergaite. Galvojant apie kūdikius: jie susipažįsta su pasauliu dėka prisilietimų. Kai pažvelgi į vyresnių žmonių rankas, jų rankos papasakoja daug daugiau apie jų gyvenimą nei bet kuri kita kūno dalis. Sakoma, kad viskas, kas pagaminta rankomis, yra pagaminta su širdimi, nes iš tikrųjų taip ir yra: rankos ir širdis yra sujungtos. Masažuotojai tai žino: rankomis liesdami kito žmogaus kūną jie sukuria gilų tarpusavio ryšį.

O galvojant apie mylimuosius: Kai liečiasi jų rankos, jie myli vienas kitą pačiu subtiliausiu būdu.

– Mano rankos, močiute… kiek ilgai aš jų nenaudojau!

– Judink jas, mano mergaite, pradėk jomis kurti ir viskas tavyje ims judėti. Skausmas nepraeis. Bet tai bus geriausias tavo šedevras. Ir daugiau tavęs niekas nebesužeis. Nes sugebėjai išsiuvinėti savo esmę.’

Elena Barnabé

O kad jau pagavęs įkvėpimas pasidalinti apie rankų darbo ir kūrybos užkulisius, tai paliesiu dar vieną aspektą. Kiekvienas surištas smilkalų ryšulėlis ar sulipdytas smilkalas šiek tiek skiriasi. Nėra dviejų vienodų. Čia visai kaip gamtoj, kur nėra dviejų identiškų medžių ar žiedų. Čia galioja tie patys dėsniai. Turiu susikurtą sistemą, kaip visai nepasiklysti dydžiuose, bet seniai pastebėjau, kad ideliai vienodai nepavyksta. Panašiai – taip. O ir ar reikia stengtis? Gal rankų darbas tuo ir unikalus, kad jis toks – archaiškas, savitas ir kalbantis lėtai, ramiai, unikaliu savo braižu? O kartu kantriai mokantis priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Jis kviečia žvelgti plačiau ir giliau, pajusti pačią esmę. Pradėti matyti širdimi.

Visai kaip Gamta – kantrioji mūsų mokytoja. Kai kuriuo augalus renkame ne vieną savaitę, tad kartais tas pats augalas, skintas keliomis dienomis vėliau ar anksčiau jau truputį kitaip rišasi. Kitaip ir džiūsta. Kitaip atiduoda savy sukauptą vandenį. Netgi šiek tiek kitaip kvepia, priklausomai nuo to, kokioj savo augimo ciklo daly buvo nuskintas. O ir pati kas kart prie jų prisėdu vis kitokia. Gamtoje nuolat viskas kinta, čia galioja savi dėsniai. Tad ir ši kūryba, ateinanti per mane, yra viso to atspindys.

Beje, net lipinti smilkalai, kurių proporcijų formules pati kuriau, o paskui bandydavau save atkartoti, pajutau, kad su kiekvienu prisėdimu vis tiek šiek tiek skiriasi. Tad po kiek laiko paleidau ir tai, dabar jau darau viską intuityviai. Ir atradau, kad man dar įdomiau tiesiog tuo metu, pajutus vidinį impulsą, sukurti kažkokį derinį, kažkokį ribotą kiekį būtent to kvapo. Aišku, išlieka keli mano pačios ir Jūsų begalo pamilti deriniai, kuriuos vėl ir vėl atkartoju.

Bet tokia kintanti, gyva ir savęs į jokius rėmus nesistengianti patalpinti kūryba man jaučiasi kaip tikriausia.

Būtent taip joje džiūgauja mano širdis #įkvėpimasdienai#rankųdarbokūryba#smilkalai#smilkymas#rankųdarbosmilkalai#rankųdarbas #pasipuoštisieląkūryba#kūrybagydosielą#gyvenimassavojšviesoj#kasdienybėsmagija