Rankų darbo užkulisiai

Rankų darbo užkulisiai

Arba kakava augalų pievoje.

Ar tiesiog lyriškai apie rankų darbą.

Spalvas.

Tikrumą.

Ir gyvenimo filmą.

Iš tiesų, tai kiekvieną parsineštą čiobrelį iš pievų, saulėtų pašlaičių ar bekraščių laukų, rankomis tenka atskirti nuo žolės šapelių, kurie nori nenori vis tiek įsimaišo į bendrą masę.Užvakar, berišant čiobrelių smilkalus, su mama kalbėjom daug apie rankų darbą. Jo tikrąją vertę. Dar apie tai, kad tie patys augalai, kuriuos renkame patys, labai skiriasi savo vaizdu ir kokybe nuo to, ką galime rasti supakuota pramoniniu būdu. Jausmu ypač! O pojūčiai visad kalba tiesą.

Ir dar apie tai, kodėl rankų darbo kūryba turi savąją kainą, kodėl ji nėra ir negali būti pigi. O svarbiausia – kiek visame tame kūrėjas įdeda savo energijos, laiko ir kitų vidinių resursų.

Kasdienybėje esu estetė. Mėgstu lėkštėje gražiai įdėtą maistą, mažomis smulkmenomis susikurti jaukumą aplink save, pastebiu ir vertinu manajai sielai džiaugsmą teikiančias detales, kurias galiu išsiburti tarsi iš niekur.Tokia ta manoji kasdienybės magija. Tad ir nuotraukose, savo video rodau tai, kas gražiausia. Tai, kas įkvepia. Tai, kas kelia aukštyn sielą. Tai darau labai sąmoningai. Taip jau yra – aplink matau labiau grožį, link manųjų širdies akių jis atkeliauja lengvai. Tai manoji realybė. O supančią aplinką jaučiu kaip kūrybinę žaidimų aikštelę kur vieni įkvėpimai grožiui ar vidinių pajautimų pasidalinimams.

Žinoma, egzistuoja ir kita gyvenimo bei kūrybos pusė. O joje kartais tvinksi ir nubalnoti keliai, nes taip gi norėjosi nufilmuoti saulėlydžio auksu pasidabinusį ir vėjo linguojamą kviečių lauką. Bet į jį bebrendant, netikėtai pasitaikė griovys. Žinot tą jausmą? Tada telieka tik nusišypsoti, prisiminti vaikystę ir toliau irtis į savąjį tikslą.

Šioje pusėje ir iki žaizdų siūlu įpjautos rankos, ilgais vakarais berišant smilkalus. Ar nuo žirklių nepertraukiamo čekšėjimo nutrinti pirštai bei neatgramdomai purvinos panagės ir delnai, kai pievose tenka suskinti glėbius augalų, kad išpildyti visus sumanymus, kurie atiteka lyg srauni upė į mane ir išsilieja tolyn savo naujam gyvenimui.

Čia ir dabartinė vidinė orų prognozių stebėtoja, nes savo laiką bei veiklas planuoti tenka taip, kad tilptum į sauso oro koridorių ir tuo metu braidytum pievose. Čia ir kūnas, kuris, šiuo laiku, kartais ima siūbuoti iš nuovargio. Čia daug visko, ko stebėtojas kitapus savo telefono ekrano nemato. Ir lygiai taip pat daug visko, ką mato.

Tad tos lėtos, gražios, ramios bei įkvepiančios akimirkos, kuriuos padeda nepamesti, neišbarstyti savęs kažkur pakely ir yra manoji stiprybė. Jomis pirmiausia apdovanoju pati save. Būna klausia – kaip tu spėji dar ir sukurti tuos pasakojimus iš pievų? Atsakymas visai paprastas – ta kūryba džiugina mane. To ir pakanka.

Žinoma, esu begalo dėkinga visiems kurie parašo žinutę, kad įkvepia manosios akimirkos. Ir už kiekvieną paliktą širdelę dėkoju. Tikiu, kad mums labiausiai augti padeda palaikymas, pagalba ir siunčiama meilė. Suvokiu koks visas šis intensyvus pievų etapas laikinas. Jau turiu patirties kaip visas tas augalų laikas atplaukia lyg staigi gausos lavina. Ir kaip visa tai greitai nuslūgsta. Tokia jau ta mūsiška vasara. Dovanoja nesibaigiančią gausą visko, bet ir pasiima tavęs sau daug.

Kuo artimiau gyveni su Gamta, tuo labiau jauti tuos virsmus joje. Beje, būtent buvimas kasdien daug valandų gamtoje, kažkada nusinešė sau pavėjui, o gal nusiplukdė pasroviui ir apvalė mane nuo bet kokio noro naudoti filtrus nuotraukose ar video. Ir už tai esu begalo dėkinga. Tai tokia laisvė! Pastebiu, kad dažnas jau jaučia, kad gamtai jie netinka ir iš vis nėra reikalingi. Ji pati iš savęs jau tokia turtinga viskuo. Ji savęs netobulina ir nekeičia. Tiesiog būna taip, kaip būnasi. Net vakar praūžusi audra, kuri išguldė laukuose javus, nulankstė augalus mamos sode, nesidėjo jokio gražesnio veido. Ji tiesiog ūžė, siautė ir ūbavo liedama į žemę visas dangaus ašaras. Beje, o ar pats žmogus nėra ta pati Gamta?

Tas suvokimas išlaisvino kasdienėje būtyje. Tiesiog visa esybe išjaučiau kaip jau aplink viskas tobulai sukurta bei dera. Tik pastebėk. Pajausk. Ir leisk sau būti tikru. Gyvu. Autentišku. Leisk kitiems pamatyti tavo pasaulį. Su visomis, tik tavo esybei būdingomis, spalvomis ir atspalviais šiame unikaliame tavo gyvenimo filme. Tad jau drąsu kalbėti apie tai, kokia yra ta mažiau matoma arba mažiau rodoma rankų darbo ir kūrybos pusė.

Kaip mano mama savo anūkę yra išmokius – mėnulis turi ne tik tą šviesią ir visiems aiškiai matomą pusę, bet ir savo tamsiąją, tą mažiau pažintą. Tad lai vis dažniau kasdienybėje būna jauku kvėpuoti visuose savo atspalviuose, kurie ir suteikia tiek vidinės magijos. Daryti tai, kas iš tiesų džiugina sielą, nors protu gali atrodyti, kad neapsimoka. Svarbiausia – širdžiai apsimoka. To mokausi kasdien.

Žmogų labiausiai puošia darnus, meile, tikrumu, džiaugsmu pulsuojantis vidus, o ne tarsi sutvarkyta, bet kažkokiu neaiškiu šalčiu gelianti išorė.

To irgi mokausi.

Nes viskas prasideda iš vidaus į išorę.

Ne atvirkščiai.

Ir tada tampa svarbu ne tai, kad tavo panagės dabar įjuodusios ir rankos sudiržusios nuo darbo. Nes šią akimirką ir tai puošia tavąją sielą.

Bet ir tai praeis.

Nesakau, kad tai reikia daryti ar kartoti visiems. Ne apie tai mano lyriški minčių padėliojimai. Kiekvienam savas kelias.Aš einu savu. Kuriu savą harmoningą tėkmę.

Lai kasdienybėje gimsta vis daugiau tikrumo savame paprastume. Vasaros laikas kaime, kur sutikti žmonės sveikinasi, mojuoja, šypsosi, dėkoja, juokauja ir gyvenimas teka paprasta, ramia vaga – įkvepia ir grąžina į savąją esmę. Ten šilta ir gera. Manajame viduje ir toliau gyvena nešiojamas jausmas, tikėjimas, suvokimas, kad aplink egzistuoja begalo daug grožio, gerumo ir džiaugsmo, kurio akimirkomis ir pasidalinu su Pasauliu. Nes dalinami dalykai dauginasi. Įkvepiančių kasdienybės akimirkų!

#įkvėpimasdienai#rankųdarbokūryba#smilkalai#smilkymas#rankųdarbosmilkalai#rankųdarbas #pasipuoštisieląkūryba#įkveiančiųkasfienybėsakimirkų#paprastasgyvenimas#gyvenimassavojšviesoj#kasdienybėsmagija