sėja, smilkymas; smilkalai; ritualai; kasdieniai ritualai;

Skinsi tik tai, ką pasėjai

Skinsi tik tai, ką pasėjai

Svarbu ne tik ką sėjame, tačiau ir kaip sėjame bei auginame, su kokiu jausmu, vidine intencija.

Artėja naujos sėjos laikas, kai jau tuoj namų palanges apdėliosiu vazonais ir kasdien stebėsiu kaip dygsta, auga. Ir ta proga, begalvodama apie naujus augalus, jaučiu, jog noriu paliesti vieną temą apie tai, ką esu senokai pastebėjus karts nuo karto sklandant tarpe kai kurių žolininkų, augintojų ar tų, kurie kažką kuria iš augalų. O kartais ir paprasčiausių vartotojų.

Ar teko kada girdėti kažką tariant – ‘kassyk atsiprašau prieš skinant kiekvieno augalo’. O iš paskos dar seka kokia įmantri tirada apie tai, kaip egzaltuotai nuolankiai tai daroma. Man teko. Ir tai kaskart sukelia labai dvejopus jausmus.

Kokius? Pirma, man tai nei karto nesuskambėjo tikrai. Ar nuoširdžiai. Greičiau jau kaip perdėtas būdas save tarsi sumažinti, taip kartu bandant padidinti savo egzistencijos vertę. Lyg nuo to tavo kūryba tampa kažkuo vertingesnė ar ypatingesnė. Ar galų gale tu pats.
Antra, o kodėl reikia atsiprašinėti? Kodėl sau lygioj vietoj yra susikuriama kažkokia kaltė? Kodėl mušamasi į krūtinę? Prieš ką? Koks įprotis ir įsitikinimas taip kalba? Kodėl paties sau kuriama kaltė pateikiama lyg kažkas labai garbingo ir naudingo? Ir dar kabinama tarsi koks medalis ant krūtinės.
O jei jau taip jautiesi kaltas – tai gal tiesiog susilaikyk ir neskink, neimk? Palik ir neliesk.
Bet tai o kaip su tuo rytiniu kruasanu ir kavos puodeliu? Ir vakarienei suvalgytu wagyu kepsniu užgeriant vyno taure.
Tad man natūraliai kyla vidinė abejonė kokia energija yra sudedama taip į augalą? Į visą kūrybą? Į tai, kas daroma. Kaltės? Ir kas dar? Kuo tai vertinga? Kaip tai pasitarnaus ir kam?

sėja, smilkymas; smilkalai; ritualai; kasdieniai ritualai; kakava; ritualinė kakava; ceremoninė kakava; vyšnių žiedai;

Kažkas gal sakys – tai smulkmenos. Taip. Tikiu, kad dideli dalykai užgimsta iš mažų detalių. Plonų. Matau jas. Jaučiu jų svorį ir subtilią vertę.

Pati skindama augalus, būdama gamtoje jau jaučiu dėkingumą už jos dovanas, turtus ir gėrybes. Už visą tą begalinę gausą, didybę, kuri sukuriama, nes tokia ta gamtos prigimtis. Mano suvokimu, žmogaus atsakomybė – rasti būdą ir gebėti tai tausojančiai panaudoti, išmintingai bendradarbiauti, kad savo veikla pasitarnauti toliau kuriant gerovę.
Ar bent jau palikti kuo mažiau matomus, juntamus ir harmoningus, susiliejančius su aplinka savo įspaudus. Dar geriau – bent truputį gražiau, švariau, šviesiau, taikiau po savęs.

Gamtoje gėriuosi.
Jaučiu džiaugsmą.
Sustoju.
Nurimstu.
Stebiuosi.
Dėkoju.
Įsikvepiu.
Dalinuosi atgal perleisdama per save visa tai, prie ko prisiliečiu, ir kuriu naujas formas.
Nes taip iš tiesų vidumi juntu.
Jaučiuosi čia, gamtoje, sava, turinti savo vietą.
Augalų nešienauju dalgiu plikai iki pašaknų. Skinu, renku jausdama, palikdama dalį, kad subrandintų sėklas, kad daugintųsi, kad išžiemotų, išbūtų.
Tikiu, kad gyvename gausoje, tik kaip žmonija savo galvose dažnai esame įstrigę kažkokiuose susikurtuose neaiškiuose menkumo būviuose. Ar pakeliui, be jokios akylos vidinės revizijos, būna dar ir prisirenkame primetamų nepakankamumo būsenų, iš kurių gimsta visi tie gyvenimo iškraipymai. Patikime tuo, ko nėra.
Yra buvę kad kai užsisuka vidinio trūkumo būsena, tiesiog išeinu vaikščiot po pušynus, pajūriu. Stebiu, ‘skaičiuoju’ lapus, spyglius, kankorėžius, smilgas, smėlį, jūrą, dangų ir protui rodau kiek visko daug aplink, kaip vienoj saujoj telpa tūkstančiai smėlio smiltelių, o dangumi vienas po kito plaukia nesibaigiantys debesys. Kol patiki ir nurimsta. Tai mano gausos praktika.

sėja, smilkymas; smilkalai; ritualai; kasdieniai ritualai; saulėlydis; pajūris

Tikiu, kad mums gamta labiau reikalinga nei kad mes jai. Ji be žmonijos puikiai išgyventų, susitvarkytų pati ir sau per amžius gyvuotų toliau. Tad pagarbus gamtinių išteklių naudojimas, tausojimas yra žmogaus atsakomybė. Ar gi išmintingas žmogus griaus, terš ir kažkaip niokos savo namus? Ypatingai gamtoje, santykyje su ja atsiskleidžia mūsų pačių vidus, aiškiai pasimato kuo esame pilni. Kada gi žmogus susigalvojo, kad yra didesnis prieš gamtą? Ją plėšti, grobti, kažkaip mėginti kontroliuoti – trumparegiškas požiūris. Lygiai toks, kaip kirsti šaką ant kurios pats sėdi.
Jaučiu egzistuojant daugybę būdų ir formų, leidžiančių oriai, darniai žmogui bendradarbiauti su gamta be visų tų kraštutinumų.
Tikiu, kad tai mes einame pas ją į svečius, žengiame į jos teritorijas. Ne atvirkščiai.
Todėl ir visos tos kalbos apie gyvūnų skaičiaus reguliavimą man kelia didelių abejonių. Šalia savo namų, iš kart už tvoros matau ir toliau kertamus miškus, pušynus naujų namų kvartalų plėtrai, kur nuo seno gyveno įvairūs paukščiai, žvėrys. Dabar jie vaikšto kieme, nes tai jų buvę namai.
Todėl, man regis, verta vis paklausti savęs – ar tikrai norėtumei sulaukti savo namuose tokio svečio, kokiu pats esi gamtoje?

Tad dažnai dar ir barstau vaistingųjų augalų sėklas, sodinu, dauginu, stengiuosi priauginti prie naujos vietos. Tegul auga! Plečiasi. Plinta. Sleidžiasi. Ir taip toliau sukasi nauji gyvenimo ratai.
Vasarą, daugybę valandų braidydama po pievas, matau kaip monokultūros ir toji, pakankamai agresyvi netoliese vykstanti, žemdirbystė, kai viskas nuskutama ar nupurškiama iki pat pakraščių, stelbia likusius vaistinguosius augalus. Kurie svarbūs bei reikalingi ne tam, kad juos rinkti, bet tam, jog subrandintų sėklas ir natūraliai galėtų pasidauginti, plisti. Ši grobuoniška mūsų kaip bendruomenės veikla, kurią mes patys ir palaikom pirkdami, vartodami, man rodos, daug pavojingesnė nei vieno žmogaus keli ramiai nuskinti augalai švariuose plotuose.
Svarbiausia visur nepamesti pastabumo, atidumo, jautrumo pasirinkimuose, ketinimuose. Stebėti ką į juos įdedame, kaip užkalbame savo veiksmus. Be fanatizmo, gėdinimo, kalčių ir kaltų, sąskaitų pateikimo ir kitų vingiuotų klaidžiojimų po ego paraštes.
Tikrasis, gyvas gyvenimas vyksta per vidurį.

Vis sau primenu tokiose situacijose, kad kai pirštas rodo į kitą, keturi tai lieka atsukti į patį tave. Ir tai neskamba kaip nuosprendis ar bausmė, greičiau kaip priminimas kiek galios slypi manyje, kiek palaiminimų glūdi viduje keisti ir veikti. Kitaip. Kitoje kokybėje peržvelgti save ir savus pasirinkimus. Telieka atsigręžti į save.
Nes pasaulis prasideda čia. Manyje.

Matau kaip likusių natūralių pievų fragmentai yra suariami ir užsėjami rapsu. Kaip kasmet jie mažėja. Esu ne kart garsiai pasvajojus apie ‘planą Lietuvai’ – o kas jei vietoj smirdančių rapsų laukų augtų linai?

Stebiu kaimo žmones, prisimenu vaikystę ten, senelius, kur tausojančio požiūrio būta daugiau. Regiu, kad dažnai tas, kuris iš tiesų jaučia glaudų ryšį su gamta, visai kitaip su ja bendrauja, kitokius pėdsakus po savęs palieka. Tame paprastume dažnai gimsta mano įkvėpimas.

Beje, visai ne taip jau seniai nutiko keista istorija. Vaikščiojom su bičiule Pajūrio regioninio parko pašone, rinkom kankorėžius, sausas šakeles, smilgas Kalėdų vainiko dirbtuvėms ir priėjom plotus, kur gulėjo suverstos nurėžtos dailiausios pušelės, krūmai. Kažkas matyt tvarkė pagal aukštesnę komandą, kaip kad dabar įprasta. Pakraipėm galvas, pakilnojom, pasvarstėm, kad galėtų dar bent pasitarnauti kieno nors namams kaip Kalėdų medis. Ir palikom, nes viduje pakibo daug neaiškumo.
Čia vėl apėmė tas keistas jausmas, kad kažkodėl jau turi gerai apgalvoti, pasverti susirinkdamas kažką miške ar tuo labiau viešai pasakodamas, rodydamas, jog pakėlei tai, kas guli palikta lyg kokios atliekos, nes dabar tiek ‘jautrių’ laido riterių, kurie mato tik mažą trupinį panosėje ir iš savo nesuvokimo gali dėl jo pakurti gerą inkvizicijos laužą viešai. O tuo pat metu negeba žvelgti iš aukštesnės ir platesnės perspektyvos ką sėja savo gyvenime, kas iš esmės vyksta su pačia žmonija ir tuo, kaip mes elgiamės su Motina Gamta – ta, kuri mus visus maitina.
Saugo.
Globoja.
Ir myli besąlygiškai.

Tokiose situacijose atsiskleidžia ir tai, kaip beatodairiškai elgiamės patys vieni su kitais. Kokios vidinės sėklos jau aplink yra išbarstytos. Socialiniai tinklai įgalinę daugelį dalykų, sukūrė ir terpę bujoti kaltinimo, gėdinimo, baiminimo kultūrai. Tik nepamirškime, kad tai mes patys kas akimirką renkamės ar pilti savo mintis, žodžius ir emocijas tam laužui pakurstyti. O gal būkime greitesni palaikyti, suprasti ir lėtesni teisti bei vertinti?

Mes nesame kažkokia atskira dalis gamtos ar kažkieno atskirti nuo jos. Nebent patys save kažkada atskyrėme nuo jos. Tuo pačiu ir vieni nuo kitų.
Linkiu prisiminti, kad patys ir esame ta gamta.
Kad mūsų gelmės, prigimtis begalo ilgisi bendruomeniškumo, darnos ir šviesių tarpusavio sąskambių kasdienybėje. Kartais pakanka atidžiau patyrinėti gamtą, kurioje gyvenimas paremtas bendradarbiavimu ir leisti sielai prisiminti.

Mane kadais įkvėpė viena frazė, ji dažnai lydi kasdienybėje renkantis – ‘laimingi žmonės gyvenimą laimina.’ O jei įrašytume kitus jausmus, kaip skambėtų? Juk visai kitas svoris pečius užgultų. Todėl seku džiaugsmu, lengvumu, ramybe.
Esu kažkada susimąsčiusi, kas jei kasdienybėje net tas žodis ‘kaltas’ vis dažniau keistųsi į ‘atsakingas’?
Gal tada ir būsena, elgesys bei sprendimai virstų į labiau tausojančius, brandžius, tvarius ir atsakingus? Ir būtume vieni kitiems labiau vertingi, naudingi nei kad reikalingi. Tiesiog svarbūs iš sielos.

sėja, smilkymas; smilkalai; ritualai; kasdieniai ritualai; saulėlydis; pajūris


Lai gyvenimas kasdienybėje vis labiau užsipildo dėmesingumu kuo dalinamės, pajauta, atida, kad nereiktų kopijuoti aklai, atkartoti kaip aidui ir beždžioniauti svetimų istorijų, pasakymų. Tikrinkime savo vidumi. Prafiltravę širdimi kas tikra, sukalibruokime su savo siela tai, kas iš tiesų tie tavieji vidaus atspindžiai.

Nes gali sėti ką nori, bet skinsi tik tai, ką pasėjai.

🤍

#įsikvėptidienai #sėja #augalai #atidumas #skinsikąpasėjai #gyvenimostebuklas #ritualai #natūralūssmilkalai #rankųdarbosmilkalai #kasdieniairitualai #smilkalai #smilkymas #būtiesmagija #natūralūssmilkalai #rankųdarbosmilkalai #gyvenimošventumas #natūralūssmilkalai #gyvenimassavojšviesoj #kasdienybėsmagija

Parašykite komentarą