Kuo kvepia tavoji žemė?
Kuo kvepia tavoji žemė? Bekeliaujant yra aplankęs patyrimas, kad kiekviena šalis kvepia savaip. Tik išlipus iš lėktuvo, įkvėpus pirmus oro gurkšnius, pradedi jausti apie ką šis kraštas. Taip kadais, būtent pagal kvapą, pačiomis pirmomis akimirkomis atpažinau kaip begalo man savą ir artimą sielai – nostalgiškąją Portugaliją.
Ji man kvepia vandenyno druska ir vėjo gaiva, šiltu ilgesiu, švelnia melancholija bei sava ramybe, išsiliejusioje spalvotoje keramikoje, kuri dengia namų sienas. Į visa tai įsimaišo gatvės grindinio mozaikose atsispaudžiantys kasdienio gyvenimo pėdsakai, fado garsai, garsus juokas, emocijos, pokalbiai ir visur sklindantis maisto, kepinių, kavos ar nokstančių vaisių aromatas. O jį gausiai papildo žiedų potėpiai ir smaragdinės žalumos gylis, kurios čia esti daug. Net ir žiemą Portugalija kvepia tuo savu kvapu, kuris truputį kinta, įsipina naujų derinių, bet pagrindinės natos jame skamba vis dar taip pat ryškiai. Saudade. 
O ar kada teko susimąstyti kuo kvepia mūsų žemė?
Bene ryškiausias patyrimas man nutiko po kelių savaičių klajonių po Atėnus ir Graikijos salas, ypatingai kaitraus rugpjūčio vakarą, nusileidus Vilniuje. Išėjus iš oro uosto, nosis prisipildė žemiškais, giliais, drėgme alsuojančiais kvapais. Ir tai buvo visiškai kita aromatų paletė nei ta, prie kurios jau buvau jau įpratusi kelionėje. Kartais matyt turime patirti tokį kontrastą, atsitraukti ir vėl sugrįžti, kad kitame būvyje išjaustume tai, kas mus supa kasdien. Šis pojūtis nugulė gilyn į vidinių patirčių skrynią.
Kodėl apie tai dabar pasakoju? Nes prieš kurį laiką pradėjo belstis suvokimas kodėl intuityviai jaučiu, kad man dabar yra reikalingi stiprūs, gilūs, šaknimis, žeme ir jos drėgnais požemiais alsuojantys kvapai. Kodėl taip norisi glėbiu apjuosti medį, priglausti prie metų tėkmės išvagoto kamieno savąjį žandą, pėdomis jausti pabirusius spyglius, pernykščius lapus, įsikniaubti kūnu į samanas, o rankas panardinti į juodžemį. Net ir smėlis mūsų krašte kitoks – su savais kvapų atspalvių potėpiais.
Tad kodėl gi vėl ir vėl grįžtu prie savųjų šio krašto šaknų? Nes tik tvirtai pati savyje įsišaknydama, įsižemindama šio gyvenimo patyrimui, leisdamasi gilyn, palaikoma šios žemės, jos protėvių, stiprėju savo šerdyje. O gyvasties vandenims laisvai tekant vidinėse upėse, kaip tos medžio šakos švelniai tiesiuos savy vis aukščiau dangun.
Tikiu sielų kelionėmis, jaučiu, kad siela pamena kitus aplankytus kraštus, vietas, kvapus, spalvas, įvairias detales ir jausmą, patirtą ten. Žinau tą ilgesį. Pajutau tai ne kart. Tam paaiškinti protas tampa per mažas. Dabar jau suvokiu kodėl nuo mažens mane traukė tokia daugybė skirtingų dalykų, kurių mūsuose dažnai net nėra, kodėl sau artima sutinku kartais net pačiose neįtikėčiausiose detalėse svetur ar iš ten atkeliavusiose. Kodėl tie, protui kartais nežinomi, bet sielos puikiai atpažįstami kvapai tokie artimi. Ir kodėl anksčiau būdavo taip sunku priimti tai, kas šį įsikūnijimą supa lyg nematomas rūbas.
Mūsiškiai gamtos kvapai iš tiesų begalo gilūs, stiprūs, sunkūs, drėgme persismelkę, o jų galią ypatingai ir patiriu per kuriamus smilkalus. Matyt ir jie atkeliavo į mano pasaulį neveltui. O gal tai jie mane pasikvietė pas save? Tikiu, kad kiekviena patirtis mums suteikiama kaip dovana augti. Augalai tapo mano mokytojais. Dabar daugumą jų prisijaukinau, išjaučiau ir susidraugavau. O su kasdiena ta pažintis vis gilėja ir stiprėja, tvirčiau vesdama per šią Žemę.
Dar neretai susitinku su požiūriu, kad smilkalai yra tik tai, kas atkeliavę iš už jūrų marių ir, dažnai, tik įvairiausių salstelėjusių, bet mūsų kraštuose mažiau pažįstamų kvapų. Patinka man ir jie, atpažįstu juose save, mėgstu tyrinėti, ieškoti, bet paskutinių metų atradimas yra mūsų kraštų augalai smilkymo ritualui, pateikti pačiu archaiškiausiu būdu.
Džiaugiuosi galėdama perteikti ir kitokį požiūrį, pasakoti savas sakmes apie tai, kaip mūsų protėviai naudojo augalus smilkymui sveikatinimosi tikslais. Ir jei jau šis sielos įsikūnijimas vaikšto rasota, durpėmis, pelėsiu ir vėsuma dvelkiančia žeme, leidžiu sau pažinti ir priimti tą savą gelmėse slypinčią dalį, kurios laukinė, mistiška prigimtis įsišaknija čia laisvei ir gyvenimui.
Jaučiu, kad gyvenant šiuose kraštuose mums net genetiškai reikia tų savo krašto, kažkur į ląstelių atmintį įsirašiusių kvapų, skonių, pojūčių, kurie lydėjo nuo pat kūdikystės. Čia turbūt panašu į dažno lietuvio santykį su juoda duona, bulve ar burokėliais.
Rodos, kaip ir gali be to gyventi, kitaip kažkaip, bet teko patirti, kad svetur būnant per laiką imi to ir pasiilgsti, nors gali būti apsupta kitų puikiausių gėrybių.
Tad kviečiu savy patyrinėti kuo kvepia ta TAVOJI ŽEMĖ.
Atrasti.
Pajausti.
Patirti.
#smilkymas#smilkalai#natūralūssmilkalai#lietuviškismilkalai#rankųdarbosmilkalai